Pranešimas spaudai
2024 m. lapkričio 7 – gruodžio 7 dienomis Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ (II a., Maironio g. 3) veiks Laisvydės Šalčiūtės kūrybos paroda „Bestiariumas“. Atidarymas 2024 m. lapkričio 7 d., 18 val.
Kūrinių cikle „Bestiariumas“ menininkė Laisvydė Šalčiūtė interpretuoja Antropoceno epochą, kurioje visi gyvename, per Viduramžių bestiariumų ir Renesanso kunstkamerų prizmę. Pasak autorės, mūsų epochoje žmogus tapo radikalia jėga, keičiančia ne tik savo, bet ir kitų gyvybės formų likimą bei sandarą. Tačiau šį reiškinį menininkė interpretuoja (auto)ironiškai – ne kaip žmogaus galios, o kaip žmogaus NEGALIOS išraišką. Šiuose kūriniuose ji pasakoja istorijas apie EKONERIMĄ, kvestionuoja ir ironiškai vizualizuoja priešpriešą – KULTŪRA VERSUS GAMTA, provokuoja žiūrovą apmąstyti politikos, karo bei biofilosofijos paradigmas. Dirbdama Šalčiūtė praktikuoja meninės apropriacijos ir fikcijos kūrimo metodus, kaip įrankius, gebančius paradoksaliai tarpusavyje sujungti skaitmeninus vaizdus, rastus interneto sraute su skirtingų kontekstų ir epochų vizualiniais bei verbaliniais elementais ir klasikine estetika. „Bestiariumo“ žiūrovą menininkė kviečia susimąstyti apie nehierarchinį visų gyvybės formų vertinimą ir iš to išplaukiančius galimus etinius, moralinius ir meninius sąryšius.
Anot parodos kuratorės Laimos Kreivytės, Laisvydės Šalčiūtės „Bestiariumas“ yra apverstas zoologijos sodas. Dvikojai ir keturkojai padarai ganosi drobėje ir popieriuje, o juos stebi visareginti žmogbeždžionės akis. Arba dramblio. Arba liūto. Arba gyvatės. Arba gulbės. Arba-arba-arba-arba. Gyvūnai iš viduramžių bestiariumų ir menininkės vaizduotės, mitinių pasakojimų ir interneto platybių. Jie verkia krokodilo ašaromis ir kukuoja iš sudužusių laikrodžių, rodo trečią pirštą į parodą atėjusiam homo sapiens ir skrodžia jį žvilgsniu it aukso skalpeliu. Tai XXI amžiaus bestiariumas, kur chimeros virto hibridais, o kentaurai – kvadroberiais. Raudonkepuraitė be kepurės, o šventoji Wigefortis – be barzdos.
Kaip žiūrėti šią parodą? Iš arti ir iš toli. Praskriejant kaip kometai pro kūrinius, kad jie imtų suktis kaip dangaus kūnai kosminiame filme. Bet geriausia įbedus nosį į kūrinį (Pinokio nosies atstumu) tyrinėjant stebuklingą gyvūnijos, augalijos ir suvirtualėjusios žmonijos pasaulį. Nes kiekviename darbe užkoduota daugybė mokslinių, ezoterinių, mitinių, religinių, literatūrinių ir meninių nuorodų, kurios paradoksaliu būdu susikabina į prasmingą pasakojimą.
Kuratorė Laima Kreivytė
Architektė Ieva Cicėnaitė
Koordinatorė Jurga Minčinauskienė
Dizainerė Laura Varžgalytė
Redaktorė Audra Kairienė
Vertėjas Jurij Dobriakov
Videomontažas Mantas Talmantas
