Sonya Vseliubska / Tie2.lt
Oleksandras Dovženka pasaulyje pirmiausia žinomas kaip iškilus režisierius. Jis yra tokių filmų kaip „Žemė“, „Zvenigora“, „Arsenalas“ ir kitų autorius, o iki šių dienų išlieka ukrainiečių kino etalono simboliu. Vis dėlto jo rašytojo karjera, nors ir trumpalaikė bei situatyvi, retai žinoma tarptautiniams skaitytojams.
Apskritai, kaip pažymi biografai, jau nuo vaikystės Oleksandras Dovženka domėjosi visomis meno apraiškomis ir nuolat save išbandydavo įvairiose srityse. Vaikystėje jis dainavo, jaunystėje tapė ekspresionizmo stiliumi, o būtent per tapybą pamažu gilinosi į kiną.
1914 metais jis susidomėjo Ukrainos nepriklausomybės judėjimu, o 1918–1919 metais kovojo prieš bolševikus Ukrainos Liaudies Respublikos armijoje. Būtent ši dalis jo biografijos buvo nuolatinėje Sovietų valdžios akiratyje, bandant išsiaiškinti, kiek jis buvo nacionalistas. Iš tiesų, nuo pat jo kino karjeros pradžios, ypač po filmo „Zvenigora“ sėkmės, tai tapo nuolatine Dovženko tragedija, kai jo kūryba nuolat buvo kaltinama buržuaziniu nacionalizmu.
Vis dėlto jo rašytojo talentas atsiskleidė greičiau kaip priverstinis nei vėliau sukuriant jo kino šedevrus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1942 metais, Oleksandras Dovženka dirbo karo korespondentu Pietvakarių fronte ir buvo priverstas rašyti apie savo karo stebėjimus ir apmąstymus. Jo raštai pasirodydavo svarbiausiuose laikraščiuose ir būtent šiuos tekstus skaitė tiek žmonės fronte, tiek užnugaryje.
Jo kūrinys „Naktis prieš mūšį“ tiksliai atspindi fronto misiją. Rašymo įgūdžiai ir vaizduotė buvo labai tinkamai panaudoti armijos, nes šiuo kūriniu Dovženka atskleidė save kaip tinkamą propagandistą. Remiantis tikrais įvykiais, „Naktis prieš mūšį“ pirmą kartą buvo parašyta ukrainiečių kalba, vėliau išversta į rusų kalbą ir paskelbta laikraščiuose. Galiausiai kūrinys buvo išverstas į dvylika kalbų. Tai istorija, kuri garbina paprastų žmonių heroizmą, sujungusius jėgas prieš fašizmą. Tai pasakojimas apie pokalbį tarp karių tranšėjose, laukiančių kovos pradžios, pasakojama per karininko Petro Kolodubo akis. Nors šio kūrinio patriotizmas pilnas poezijos talento, kai kuriose eilutėse pasireiškia ir jo kūrybos idėja – meilė tėvynei. Jis rašo: „Ko vertas mūsų kraujas, jei kenčia visa mūsų žemė, visos tautos?“. Žemė kaip reiškinys išlieka pagrindine tema Oleksandro Dovženko kūryboje, kurios likimą jis apmąstydavo bet kokiuose žanruose.
Tai labiausiai pasireiškia jo autobiografinėje kino apysakoje „Užburtoji Desna“. Dovženka didžiulę reikšmę teikė gimtinei ir savo giminei. Gimęs Černigivo apskrityje, todėl vaizdinga Desnos upė dažnai figūravo jo literatūriniuose ir kino darbuose. „Užburtoji Desna“ atspindi namų ilgesį, kuri atskleidžia Dovženko moralinę būseną, nes tuo metu jis buvo labai toli nuo savo gimtinės.
Apskritai, galima teigti, kad Dovženka pradėjo naują žanrą – kino apysaką, tai yra apysaką, parašytą atsižvelgiant į scenarijų specifiką ir su tvirtomis svajonėmis apie jos ekranizavimą. Dovženka rašydavo savo kūrinius galvodamas, kaip šie aprašymai atrodys ekrane, ir jungdavo sakinius, tarsi montuodamas kadrus vieną po kito. Tai veikia ir atvirkštine kryptimi – jo nuolatinis dėmesys dialogams, epizodiniams kadro momentams ir laiko bei erdvės perėjimams – viskas atskleidžia jo poetišką stilių, kuris tapo jo meninio stiliaus elementu.
„Užburtoji Desna“ turi du pasakojimus: apie pačio rašytojo vaikystę „Sašką“ ir įspūdžius iš aplinkos bei lyrinius nukrypimus iš suaugusio Oleksandro Dovženko, kaip brandaus menininko ir filosofo. Kino apysaka visiškai paremta asmeniniais rašytojo vaikystės prisiminimais ir gimtinės tradicijomis, tikėjimais ir kultūra, kurie buvo jo dvasios ir talento šaltinis. Jis detaliai aprašo gamtą, kurios grožis prilygsta žmonėms, gyvenantiems šiose žemėse. Rašytojas dirbo prie kino apysakos 14 metų. Galima spėti, kad tai tapo tam tikru asmeniniu žurnalu, refleksijoms. Tik 1956 metais apysaka buvo paskelbta žurnale „Dnipro“, tačiau niekada nebuvo perdirbta į scenarijų.
Kino apysaka, kurioje susiliejo ilgesys namų žemei ir karo refleksijos, yra jo garsiausia kino apysaka – „Ukraina ugnyje“. Susidūręs su karui būdingais traumuojančiais įspūdžiais ir visur esančių karo griuvėsių liūdesiu, ypač su Kyjivo okupacija 1942 metais, Dovženka pradėjo lieti savo skausmą ant popieriaus.
„Ukraina ugnyje“ pasakoja apie paprastą kaimo šeimą Zaporožčius, kuriai karo metu buvo sugriautas gyvenimas, nes jų gimtąją Topolivką užgrobė fašistai. Tai sudėtingas polifoninis kūrinys, pilnas charakteringų rašytojui lyrinių nukrypimų ir gamtos aprašymų, kurių visuma skirti Ukrainos žemei. Rašytojas tiksliai atvaizduoja karą ir apmąsto gyvenimo, mirties, meilės ir išdavystės problemas. Jis šias problemas nagrinėja labai konkrečiai ir įdeda jas į istorinę perspektyvą, pabrėždamas ukrainiečių tautos didvyriškumą.
Būtent tai nepatiko sovietų valdžiai. Dovženka karą ir ukrainiečių tautos kančias vaizdavo iš pozicijų, kurios visiškai prieštaravo sovietų kanonams. Būtent per „Ukrainą ugnyje“ rašytojas tiesiogiai protestavo prieš Stalino epochą, suvokdamas tragiškas pasekmes ne tik savo gimtai Ukrainai, bet ir visam pasauliui.
Beveik visi Dovženko filmai buvo kritikuojami, tačiau dėl „Ukraina ugnyje“ režisierius sulaukė didžiausios bausmės. Norint apsvarstyti kino apysaką, buvo sušauktas specialus politbiuro posėdis. Galiausiai Stalinas ją uždraudė, o pats Dovženka buvo atleistas iš darbo, jam uždrausta grįžti į Ukrainą bei kurti filmus. Ir filmas, ir apysaka buvo pasmerkti ir uždrausti. Pirmasis „Ukraina ugnyje“ leidimas pasirodė tik po Dovženko mirties, 1966 m., o pilnai kūrinys paskelbtas tik 1995 metais.
Šiandien „Ukraina ugnyje“ įdomu skaityti būtent iš istorinės perspektyvos. Būtent ši apysaka suteikia galimybę susidaryti nuomonę apie Dovženką kaip politinę figūrą. Taip pat jis leidžia išstudijuoti vieną iš populiariausių simbolistinių posūkių, kurį pradėjo rašytojas.
Dovženka buvo didelis simbolizmo meistras savo kine, o tai persikėlė ir į jo rašymą. Globali ugnies simbolika šiame kūrinyje aiškiai nukreipia į negrįžtamus įvykius, tam tikrą katarsį su užuomina apie atgimimą po visiško sudeginimo. Ypatingai jaučiama tam tikra universalumo idėja „Ukrainos ugnies“ kontekste. Globaliai, ugnies simbolizmas ukrainiečių literatūroje per pastaruosius šimtą metų yra gana universalus ir gali būti siejamas tiek su 20-ojo amžiaus pradžios revoliucijomis, tiek su 21-ojo amžiaus pradžia. Iki šiol režisieriai ir rašytojai naudoja ugnies simbolį, pabrėždami nesulaužomumą ir negrįžtamumą.
Iš esmės, „Ukraina ugnyje“ primena apie neįmanomybę egzistuoti meniniam išsireiškimui be politinio konteksto. Įkvėpti Dovženko metaforos, iki šiol ukrainiečių menininkai naudoja šį posakį, kad apibūdintų Rusijos karą prieš Ukrainą ir kultūrinius pokyčius, kuriuos jis atneša į visuomenę. Pavyzdžiui, galerija „Meno arsenalas“ pavadino savo internetinį leidinį šiuo pavadinimu, o tokiu pačiu pavadinimu išleistas ir spausdintas kino žurnalo „Kinokolo“ numeris.
