Sonya Vseliubska/Tie2.lt

Nėra paslaptis, kad karo poezija egzistuoja maždaug tiek pat laiko, kiek žmonija kariauja. Nors poetai apie karą rašė dar senovės Graikijos laikais, šis žanras visiškai įsitvirtino Antrojo pasaulinio karo metu. Šie kolektyviniai balsai, kurie siekė reflektuoti žiaurumus, tapo vienu iš ryškiausių praėjusio amžiaus žanrų.

Deja, net ir praėjus daugiau nei šimtmečiui, žmonija vis dar kariauja, o kartu su tuo toliau vystosi menas, formuojamas destruktyvios įtakos. Be estetinės funkcijos, menas atlieka ir dar vieną svarbią rolę – jis tampa žmonių palaikymu sunkiausiais laikais, nes leidžia išgyventi net pačius sudėtingiausius gyvenimo periodus. Puikus to pavyzdys – šiuolaikinė Ukrainos karo poezija.

Per dešimtmetį trunkantį karą Ukrainoje susiformavo ištisa karta autorių, kurie rašo fronto poeziją. Būtent taip kariai – vyrai ir moterys, ginantys valstybę – poezijoje randa galimybę išreikšti savo unikalią patirtį, reflektuoti savo traumą bei išgyvenimus ir, galiausiai, dokumentuoti karo įvykius kūrybine forma. Kartu su audiovizualiniu menu poezija atspindi aštrius visuomenės socialinius pokyčius.

Todėl nenuostabu, kad prasidėjus plataus masto invazijai Ukrainoje šis žanras vystosi labai sparčiai. Į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas buvo mobilizuota daugybė žmonių, kurie dar iki karo užsiėmė kūrybine veikla, taip pat ir tie, kurie atrado savyje poetinį talentą spaudžiami tragiškų įvykių. Poezija tapo patikrintu komunikacijos kanalu tarp militarizuotos ir civilinės visuomenės, suteikdama galimybę sumažinti šią atskirtį. Unikalus kario, kaip autoriaus, balsas leidžia pažinti karo patirtį per subjektyvų požiūrį.

Platformos, skirtos eilėraščiams platinti, apima ne tik spausdintus leidinius, bet ir „Facebook“ bei „Telegram“ kanalus.

Štai keletas garsiausių autorių, rašančių karo poeziją. Tai kariai ir karės, kurie šiuo metu gina Ukrainą, taip pat tie, kurie atidavė už ją savo gyvybę.

Borisas Gumeniukas

Borisą Gumeniuką kartais vadina pirmuoju nepriklausomos Ukrainos fronto poetu. 2014-aisiais Borisas išėjo į frontą, tapo bataliono „OUN“ vado pavaduotoju ir tuo metu pradėjo aktyviai vesti savo „Facebook“ paskyrą. Nors jis dalinosi įvairiu turiniu, paskyroje dažnai pasirodydavo eilėraščiai, kurie sulaukė vis daugiau skaitytojų dėmesio. Galiausiai jis tapo vienu pagrindinių poezijos balsų karo temoje. 2022 m. buvo išleista visa Boriso Gumeniuko eilėraščių rinktinė, pavadinta lakoniškai – „Karo eilėraščiai“.

Gumeniuko kūryba išsiskiria tuo, kad jo poezijoje pirmiausia akcentuojama žmogaus patirtis didžiųjų karo aplinkybių fone. Tai labai subjektyvus, asmeniškas karo matymas. Taip pat įdomus jo kūryboje politinis pjūvis, kuriame nestinga patriotizmo, skirto pakelti kovinę dvasią. Kritikas Olehas Kocarėvas pabrėžė, kaip Gumeniukas vaizduoja priešą: „jie yra labai individualizuoti, jų vaizduose jaučiama ne tik neapykanta ar priešiškumas, bet ir žmogiškas užuojautos elementas.“

Svarbūs ir gyvūnų bei paukščių aprašymai – jų gyvenimas karo sąlygomis radikaliai pasikeitė ir dažnai tampa dar labiau pažeidžiamas nei žmonių. Šie vaizdiniai suteikia Gumeniuko kūrybai gylio ir emocionalumo, kuris paliečia tiek karo dalyvius, tiek skaitytojus.

Anastasija Dmitruk

„Kiekvienas turi užsiimti savo darbu ir šiame kare kiekvienas turi savo frontą. Mano – tai vidinis pasaulis,“ – taip savo poetinę misiją apibūdina ukrainiečių poetė Anastasija Dmitruk. Ji pradėjo rašyti būdama dvylikos, tačiau jos kūryba išpopuliarėjo per Euromaidano įvykius, daugiausia dėl patriotinių eilėraščių, kuriuos tuo metu ji rašė dar rusų kalba (pavyzdžiui, garsusis „Niekada nebūsime broliais“ – „Никогда мы не будем братьями“).

Anastasija Dmitruk jau dešimtmetį rašo apie karą. Jos garsiausia knyga „Tai mano ir tavo karas“ („Це моя і твоя війна“) – unikali rinktinė, kurioje greta jos eilėraščių pateikiami jos pažįstamų karių prisiminimai bei jų laiškai iš fronto. Ši knyga – tarsi kaleidoskopas, jungiantis skirtingas patirtis ir perspektyvas. Kartu tai yra emociškai galinga ir atvira išraiška, siekianti ne tik pakelti kovinę dvasią, bet ir palengvinti netekties skausmą.

Anastasijos kūryba – tai ne tik asmeninė refleksija, bet ir tiltas tarp civilių ir karių pasaulių, padedantis suprasti karo išgyvenimus iš vidaus. Jos eilės giliai paliečia skaitytojus ir primena apie žmogaus vidinę stiprybę, nepalaužiamą tikėjimą ir drąsą net sunkiausiais laikais.

Artūras Dronis

Artūras Dronis garsėja populiariomis poetinėmis knygomis. „Kolegija Nr. 6“ (2020) – knyga, pilna jaunatviškos euforijos išgyvenimų. Tačiau vėliau, 2023 metais, buvo parašyta knyga „Čia buvome mes“ („Тут були ми“), jau parašyta fronte. Artūras Dronis šiuo metu yra tik 24 metų. Jis tarnauja 125-ojoje atskiroje teritorinės gynybos brigadoje, ir yra vienas populiariausių poetų Ukrainoje.

Pirmiausia literatūros kritikai išskyrė akivaizdų ir fatališką autoriaus pasikeitimą. Jo kūryba yra puikus pavyzdys, kaip greitai karas priverčia bręsti ir kaip sunku į šiuos eilėraščius žiūrėti kaip į kūrybą, parašytą dar vaiko. Jo poezija pilna simbolikos, ypač pastebimi daugybė nuorodų į biblines temas, apie ką užsimena ir jo šaukinys – Dovydas.

Jo kūryba tampa savotišku dokumentu apie jauną žmogų, kuris priverstas susidurti su suaugusiojo pasauliu ir greitai išmokti išgyventi karo sąlygomis. Artūro Dronio poezija – tai ryškus liudijimas apie vidinį perėjimą nuo vaikystės prie brandos, kuris vyksta karinėse sąlygose, ir apie tai, kaip karo gyvenimas gali paveikti žmogaus pasaulėžiūrą ir kūrybą.

Oksana Rubaniak

Oksana Rubaniak – rašytoja ir Ukrainos kariuomenės karininkė, žinoma šaukinio „Ksenos“ vardu.

Tarptautinei auditorijai Oksana gali būti žinoma dėl savo pasirodymo „Vogue Ukraine“ viršelyje.

Oksana gimė 2003 metais, tačiau jau yra vienos iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padalinių vadovė. Jos kūrybinėje biografijoje jau yra kelios poezijos rinktinės. „Į mirtį“ („Назустріч смерті“, 2022) – iš esmės yra treniruočių kasdienybės dienoraštis, pateiktas poetine forma. Oksana pati sakė, kad šio kūrinio kūrimas buvo susijęs su fiziniu ir psichiniu nuovargiu, patirtu fronte. Tuo tarpu „Gyvenimo kelias“ („Дорога життя“, 2024), kaip teigia Oksana, turi optimistinę prasmę, tačiau vis tiek apima sudėtingą suvokimą. Ši rinktinė buvo parašyta Rytų fronte ir, tam tikra prasme, yra skirta žuvusiems bendražygiams, kurie kovojo už Ukrainos teritorinį vientisumą.

Oksana Rubaniak kūryba įkūnija karo realybę ir žmonių gyvenimo transformaciją, pateikiant jausmus ir išgyvenimus, kurie yra vieni iš giliausių ir skaudžiausių šiuo metu. Jos eilėraščių rinkiniai yra tiek liudijimas apie kovą, tiek pagerbimas tų, kurie žuvo kovodami už Tėvynę.

Oleksandr Osadko

Oleksandr Osadko – karo poezijos pavyzdys, kai žmogus, kuris iki invazijos nelaikė savęs kūrybingu, po invazijos pradėjo rašyti – tai gana dažnas atvejis tarp karių. Pagal išsilavinimą jis buvo ekonomistas, o pagal profesiją – statybininkas, tačiau prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų prisijungė 2022 metų vasarį. Deja, 2022 metų vasarą Oleksandras žuvo vykdydamas kovinę užduotį ir išgelbėjo savo bendražygį.

Po Oleksandro mirties, jo žmona, menininkė Hanna Osadko, išleido jo raštų rinkinį „Gyventi neįmanoma mirti“ („Жити не можна померти“). Autorius parodė savo išskirtinį talentą rašyme, kurį ypač išskyrė puikiai subalansuota lyrika su humoru. Rašytojas Vasylis Mahno komentavo Oleksandro kūrybą kaip „natūralią, organišką, be jokių išsisukinėjimų“ ir pabrėžė, kad Ukraina prarado labai talentingą rašytoją, kuris daugiau neparašys nė vieno eilėraščio.