Aurelija Bernataitė/Tie2

Verdenės Monikos Valkiūnaitės kūryba išsilieja į paveikslus, rašymą, scenografiją. Pastanga nenumirti dar gyvenant, chaoso suvaldymas, naudojamos paletės paralelė su afrikietiškų liaudies dainų melodijomis ir tai, kaip iš dienoraščių kyla darbų ciklai, – tai tik dalis interviu paliestų temų, padedančių atskleisti už kūrinių esantį procesą. Ir patį menininką. 

…Kuriu vietas, laiką ir aplinką, kuri neegzistuoja, kurios egzistavimo negali patvirtinti net ją mačiusieji, nes kiekvienas mato savaip. Simuliuoju, sergu ir neinu į mokyklą. Žaidžiu, lyg gyvenimo už saugių sienų nebūtų, lyg ateitis niekada neateitų…

Papasakok apie save, kada priemei sprendimą per gyvenimą žengti menininko keliu, ar buvo sunku nuspręsti/apsispręsti šiuo klausimu?

Užaugau Kretingoje, mažame miestelyje, netoli jūros, nuolat smelkiamame iš ten atkeliaujančios drėgmės. Augau kaip visi, truputį privilegijuoti, vaikai. Galėjau lankyti būrelius ir meno mokyklą. Tą ir dariau. Kitaip – ką ten po pamokų veiksi, o ir taip dar likdavo laiko bimbinėjimui. Tiesą sakant, išmokau labai gerai bimbinėti aplink įvairenybes, kurios man įdomios, o pats “menininko kelias” ir visokie kitokie snobiški ir ypač rimti reikalai atslinko bebimbinėjant, kaip ta drėgmė nuo jūros. Natūraliai. Man atrodo, kai Dailės akademijoje stojau į scenografijos specialybę, nepriėmiau jokio tikslaus sprendimo. Žinojau, kad dabar man reikia būti čia. Ir buvau. Keturis metus buvau. Po to dar dvejus.  Gal dar ir dėl to, kad iš anksto žinojau, jog kryptingas ėjimas kažkokiu keliu, ne būtinai priveda prie tikslaus rezultato. Iki šiol manau, kad gyvenimas – ne matematinė lygtis, viskas čia kintamieji, bangos ir jūra. Išplaukiu kurdama. Dėl to ir iki šiol kuriu – kad nepaskęsčiau. Gal iš šalies tai atrodo kaip pasirinkimas. Nežinau.

Kokie menininkai tau įdomūs?

Jų tikrai daug. Nuolat lankausi parodose. Nelabai sugyvenu su kilometriniais konceptais. Man patinka, kai mane nuperka vaizdais ir jausmais. Ir tai dažniausiai yra ne apie pavardes, o apie kūrinius.

Kas motyvuoja tave kurti?

Labai paprastas dalykas: jeigu nekuriu, imu blogai jaustis. Tarsi išmetu savęs dalį, kuri leidžia dorotis su kasdienybe, kuri neretai nėra nei rožinė, nei pūkuota.  Kaip ir mano darbai. Šiaip pasaulis dažnai užknisa. Gyventi sunku, o kūryba leidžia nuo jo atsiriboti, medituoti. Išties, niekas kitas nesuteikia man galimybės taip atitrūkti, nusiraminti, atsiverti kitiems pasauliams, kampams, galų gale, net sau, savo pasąmonei, kaip kūryba.

Kokia tavo, kaip menininkės kasdienybė?

Kasdienybė dažniausiai priklauso nuo metų. Pavyzdžiui, šie metai man ypač struktūruoti: rytais keliuosi labai anksti (jei nepramiegu, o dažnai pramiegu). Lendu po šaltu dušu, padarau jogą ir pratimus, pavalgau arba nespėju ir keliauju į darbą. Dirbu nuo devynių ryto iki šešių vakaro. Po darbo keliauju į studiją ir ten dirbu arba bimbinėju. Dabar žiema, tai studijoj apie 12 laispnių celsijaus. Nelabai pabimbinėsi. Tai dažniausiai tapau. Dirbti prie stalo šalta. Atsistojus – geriau. Vakarais skaitau. Dabar dažniausiai poeziją. Savaitgaliais kartais susergu tingėjimu, o tais kartais kai nesusergu, einu į parodas, po to į studiją arba kažkur išvažiuoju. Gyvenu  monotoniškai, bet, palyginus su ankstesniais metais šiųmetė aiški struktūra padeda nusiraminti.

Kaip vyksta tavo kūrybinis procesas?

Negaliu paprastai ir aiškiai atsakyti į šitą klausimą, gal dėl to, kad mano kūrybinis procesas yra ganėtinai chaotiškas. Dažniausiai viskas prasideda nuo minties, kuri mano galvelėje skamba daugmaž taip “o, būtų visai smagu/įdomu/faina padaryti…” ir tada prasideda. Peržiūriu, ką panašaus jau esu dariusi ar esu. Tada iš to, ką jau esu dariusi konstruoju. Arba. Kartais nutinka ir taip, kad idėja visiškai neturi jokios atspirties mano ankstesniuose darbuose. Tada pradedu viską tiesiog nuo pradžių. Pavyzdžiui, su dabar tapomu ciklu ,,Savana” nutiko neįtikėtinas nuotykis. Jos idėja, kurios niekur sąmoningai nefiksavau, sukosi mano galvoje nuo kokių 2019 metų, kai labai intensyviai vedžiau savo gyvūnų dienoraštį. Tiesa, čia reikėtų paminėti, kad nuolat vedu bent vieną, o kartais ir kelis dienoraščius – knygas, kuriose plėtoju vieną iliustracinio-dekoratyvaus pobūdžio temą. Dabar intensyviausiai dirbu ties vaisiais ir daržovėmis. Iš tų dienoraščių pasąmoningai gimsta siauresnės temos, kurias jau noriu plėtoti kitame formate. Iš gyvūnų dienoraščio gimė savanos, lino raižinių ciklas, ir, tiesą pasakius, nelabai jaudiniuosi ir nežinau, ar kokia tolimesnė atgimimo reinkarnacija laukia vaisių ir daržovių dienoraščio, bet būtų smagu.

Prieš tapydama ant drobės, neeskizuoju. Man patinka, kai sluoksniai ateina natūraliai, organiškai, nėra išmąstyti.

Kas kita, jeigu užsiimu kokios scenografijos kūrimu. Joms eskizuoju. Reikia ir su komanda susišnekėti. Nesu tuomet tokia individuali ar labai unikali, niekam neatskaitinga meninikė.

Kokiais dalykais domiesi pastaruoju metu, kokią literatūrą skaitai, kokius žiūrėjai filmus?

Paskutiniu metu paklydau fantastiniuose filmuose, bet čia tik dėl to, kad paskutinį savaitgalį sirgau, o kai sergu dažniausiai noriu tinginio būdu truputį pakeliauti kituose pasauliuose. Fantastiniuose filmuose pilna magijos cukraus ir priežasčių meduolių. Labai skanu valgyti. Viskas ten labai teisinga ir paprasta. Man trūksta paprastumo gyvenime. Ypač paskutiniu metu.

Nieko neskaitau paskutines kelias savaites. Tik paskaitinėju, kokius eilėraščius ar šiaip ką, kad nenumirčiau. Jeigu konkrečiau – dabar vis pavartau šiuolaikinės baltarusių poezijos antologiją “Baltai raudonai baltai”. Stiprūs, supurtantys tekstai. Ir labai aktualūs dabartiniame kontekste.

Papasakok apie savo kūrybos motyvus.

Didžiausias motyvas nenumirti dar gyvenant. Man atrodo, jis ir yra visko esmių esmė. Daug vaikšto aplink nebegyvų. Mirtis mirtimi, bet užsizombinti save neveikimu ir patogumu, būtų neišgyvenama. Kurti nėra patogu, niekada nebuvo. Vien išlaidos ir laiko švaistymas.

Kokiu paros metu labiausiai mėgsti užsiimti kūryba? Kodėl?

Kada pavyksta. Šiuo metu neturiu prabangos nepriklausomai planuotis savo laiko. Todėl kūrybą sukaišioju į tarpus tarp veiklų, už kurias man sumoka. Gana pastovų grafiką primena vakarai po darbo ir savaitgaliai. Nors rašyti apybraižas, užmesti porą kokių įdomesnių sakinių visuomet mėgau vakare, o redaguoti visas nesąmones, kurių prirašiau iš vakaro, geriausia pavyksta dieną. Rytais stengiuosi prabusti. Man visuomet patiko naktys ir vakarai – tada mažiau šurmulio, lakstymo gatvėse, gaudesių ir blyksnių, kurie neparastai blaško. Bet negaliu iš savęs fiziškai reikalauti eiti miegoti antrą nakties ir keltis šeštą ryto, todėl derinuosi. Kad nenumirčiau.

Kaip tave paveikė dabartiniai politiniai įvykiai? Ar jie padarė įtaką tavo kūrybai?

Pirmomis rusijos terorizmo prieš Ukrainą dienomis kaip ir daugelį apėmė noras “kažką daryti”. Ėmiau piešti iliustracijas šių įvykių tema. Po to visas pardavinėjau už auką Ukrainą remiantiems fondams.

Pati kūryba iš esmės nepasikeitė. Nepastebėjau daugiau niūros spalvų gamoje ar tematikoje. Galbūt todėl, kad mano paletė veikia panašiai kaip afrikietiškų liaudies dainų melodijos? Juk afrikietiškų dainų tekstai pasakoja apie praliejamą kraują, žuvusius karius, o melodija išlieka mažorinė ir ritminga. Arba Kęstučio Grigaliūno piešiniai sunkiomis mūsų tautos istorijos temomis – spalviškai gali pasirodyti labai šviesūs.

Bendras geopolitinis fonas sklogus sunkis. Ateinantis iki mūsų/manęs istorijomis iš fronto, sugriautų miestų, nužudytų žmonių, bombų išartų dirbamų laukų nuotraukomis internete, realių žmonių trumpučiais pasakojimais prasilenkiant. Visa tai dar labiau paskatino nesustoti kurti. Kol dar galiu. Neturiu kuo skųstis. Patogiai, visko aptekusi gyvenu savo šalies sostinėje.

Kaip laikui bėgant pasikeitė tavo tiek kūryba, tiek priėjimas/kūrybinis/darbo procesas, jo ypatumai/ kūrybinis stilius?

Palyginusi pirmųjų/antrųjų metų akademijoje sukurtus darbus su sukurtais neseniai savo darbuose pastebiu daugiau aiškių formų, mažiau gaivališko eskiziškumo. Lyg būčiau šiek tiek labiau nusiraminusi, nusėdusi, kas gal ir yra tiesa – tikrai mažiau blaškausi. O kūrybos procesas tapo mažiau chaotiškas. Lyg jau truputį suvaldžiau tą chaosą: žinau, kada jį paleisti ganytis plokštumose, kada parvaryti ir saugiai uždaryti ankštoje dėžutėje.

Paaiškink tai, ką darai 100 arba mažiau žodžių.

Kuriu vietas, laiką ir aplinką, kuri neegzistuoja, kurios egzistavimo negali patvirtinti net ją mačiusieji, nes kiekvienas mato savaip. Simuliuoju, sergu ir neinu į mokyklą. Žaidžiu, lyg gyvenimo už saugių sienų nebūtų, lyg ateitis niekada neateitų.

Kaip įvardytum, koks yra menininko vaidmuo visuomenėje?

Būti, atspindėti, parodyti, spalvinti, sutirštinti, šaržuoti, įkvėpti… Ne mažesnis ir ne didesnis  – kaip kiekvieno atviro žmogaus. Nežinau, ar tai vaidmuo. Ar gali būti jis kiekvienam menininkui toks pat, kai visi esame tokie skirtingi? Vaidmuo pjesėje, kurios niekas neparašė? Ir taip gausu vaidybos. Net nežinau, ar jos išties tiek reikia.

Ką pavadintum savo didžiausiu pasiekimu? Kuo labiausiai didžiuojiesi?

Kad neišprotėjau.

Ką tavo kūriniai sako apie tave? Kaip jie tave atspindi?

Turbūt tai, kad žaidžiu gyvenimą. Nuolat esu žaidimų kambary tik kitokiame nei Mykolo Saukos ,,Vaikų kambarys”. Jame mažai demonų iš košmarų ir kraupių pasakų. Košmarų nesapnuoju, bet bijau nebaisių dalykų. Esu infantili.

Man atrodo, ganėtinai tiksliai atspindi.

Kaip tobulini savo meninius įgūdžius?

Piešiu tai, ko nesu piešusi. Tapau tai, ko nesu tapiusi. Tol, kol rezultatas mane tenkina. Vedu dienoraščius, darau projektus. Eskizuoju troleibusuose.

Kokių turi patarimų menininkams kurie daug dirba, kuria, tačiau nepasitiki savimi, nedrįsta viešinti savo kūrybos – nedalyvauja parodose/renginiuose?

Nieko neprarasite. Pabandykit.

Verdenė Monika Valkiūnaitė (gim. 1994) yra jaunosios kartos menininkė. 2021 metais Vilniaus dailės akademijos monomentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje įgijo scenografijos magistro laipsnį. Nuo 2015 metų menininkė dalyvo daugiau nei penkiolikoje grupinių parodų. Nuo 2018 metų yra sukūrusi scenografiją keturiems spektakliams –  Kretingos vaikų ir jaunimo teatre „Atžalynas“ ir Klaipėdos lėlių teatre.