Recenziją parengė Valdonė Rudenkienė
Prancūzų režisierė Julia Ducournau, žinoma dėl savo novatoriško ir provokuojančio kino, sugrįžo į Kanų kino festivalį su naujausiu filmu „Alfa“. Po 2021 metais „Auksine palmės šakele“ apdovanoto „Titane“, „Alfa“ buvo vienas laukiamiausių metų filmų, tačiau kritikai jį vertina prieštaringai.
„Alfa“ pasakoja apie 13-metę mergaitę Alfa (vaidina Mélissa Boros), gyvenančią su vieniša motina (Golshifteh Farahani) pasaulyje, kuriame plinta keista krauju perduodama liga, pamažu paverčianti užsikrėtusius žmones marmuro statulomis. Po vakarėlio, kuriame Alfa gauna tatuiruotę, jos motina pradeda nerimauti, kad dukra galėjo užsikrėsti šia liga. Filmas taip pat nagrinėja šeimos dinamiką, ypač santykius su Alfos dėde Aminu (Tahar Rahim), kuris kovoja su priklausomybe nuo heroino.
„Alfa“ siekia nagrinėti temas, susijusias su liga, socialine atskirtimi ir šeimos santykiais. Tačiau kai kurie kritikai mano, kad filmo metaforos, ypač susijusios su AIDS epidemija ir marginalizacija, yra per daug neaiškios arba nepakankamai išplėtotos, kad turėtų stiprų emocinį poveikį
„Alfa“ – tai ambicingas, bet prieštaringai vertinamas kūrinys, kuris siekia derinti kūno siaubo estetiką su socialine kritika. Visgi galima sutikti su kai kurių kritikų teigimu, kad filme vaizdas smarkiai pranoksta turinį. Ir jei ,,Titanėje” tai buvo svarbiausia, ,,Alfai”, deja, tai nepadeda.
Visgi stipriausia filmo pusė – aktorių pasirodymai. Mélissa Boros jautriai perteikia paauglės vidinius išgyvenimus, o Golshifteh Farahani ir Tahar Rahim kuria autentišką, emociškai paveikų personažą. Vizualiai filmas išlieka ištikimas Ducournau stiliui – tai intensyvus, spalvingas ir neretai trikdantis reginys. Tačiau būtent estetika kartais užgožia siužetinę struktūrą. Filmas nevengia metaforų, susijusių su liga, socialine atskirtimi ir marginalizacija, bet kritikai priekaištauja, kad šios temos išplėtotos nepakankamai aiškiai, todėl gali pasimesti bendrame pasakojimo chaose. Bandydamas peržengti tradicinio kino ribas, filmas rizikuoja prarasti emocinį ryšį su žiūrovu. Jis gali patikti tiems, kurie ieško eksperimentinio kino, tačiau gali nuvilti žiūrovus, laukiančius aiškesnės istorijos.
Stilistiniu požiūriu „Alfa“ išlaiko Ducournau prekinį ženklą – stipri vizualika, kūno siaubas, ryškūs kontrastai. Tačiau šį kartą estetika, atrodo, užgožia pasakojimą. Kur „Titane“ rizikavo, bet suvaldė chaosą, „Alfa“ jame pasimeta. Aktorių pasirodymai abiejuose filmuose stiprūs, tačiau „Titane“ veikėjai, nepaisant savo keistumo, buvo giliai žmogiški ir įsimintini, o „Alfoje“ jie kartais pritrūksta aiškesnio emocinio atspirties taško.
Galima sakyti, kad „Alfa“ – tai bandymas dar giliau panirti į tamsiąsias žmogiškosios patirties sritis, bet šį kartą Ducournau labai rizikavo turiniu. Nors jos režisūrinis braižas išlieka neabejotinai originalus, „Alfa“nepasiekia tokio įtaigumo ar provokuojančio aiškumo, kuris „Titane“ pavertė itin originaliu, kultiniu ir emociškai paveikiu filmu.
