Natalia Serebryakova/Tie2.lt
Šių metų Venecijos kino festivalyje įvyko trumpametražio Kirilo Zemlianio filmo „Neprieinami“ premjera – kamerinė, bet itin emocinga istorija apie savanorį vaikiną, bandantį išvežti savo artimuosius iš okupacijos. Siužeto centre – tyla, kuri pamažu išstumia bet kokius žodžius, nes ryšys su motina, likusia okupuotoje teritorijoje, nutrūksta. Ir būtent šis garso nebuvimas tampa garsiausiu šauksmu.
Zemlianis, kuriam tai pirmasis filmas už studentinių darbų ribų, pasirenka kontempliacijos ir pasitikėjimo žiūrovu toną. Jis neaiškina, neišsamina, nedramatizuoja, o sukuria erdvę vidiniam pojūčiui. Herojus – ne tipinis „super savanoris“, ne medijų simbolis, o paprastas vaikinas, kraunantis dėžes sandėlyje, nešantis pagalbą, bet kartu ir pavagiantis smulkmenų. Ši prieštara ir yra tiesa. Karo pasaulyje nėra „teisingų“ žmonių, yra tik tie, kurie bando išgyventi ir išgelbėti artimuosius.
Asmeniškumas kaip pagrindas
Filmo pagrindas – paties režisieriaus patirtis. 2022 m. jis pats užsiėmė savanoryste, padėdamas su humanitariniais kroviniais. Tada ir kilo idėja parašyti scenarijų, kuris ilgainiui susiformavo po skausmingų asmeninių išgyvenimų. Jo mama ir senelis liko okupuotoje teritorijoje. Mama vėliau evakavosi, bet tragiškos naujienos apie prie Zaporižios sušaudytą humanitarinę koloną privertė Zemlianį paklausti savęs: kas būtų, jei mama būtų išvykusi vėliau? O senelis, taip ir neišvykęs iš okupacijos, netrukus mirė. Režisierius negalėjo net atsisveikinti. Filmas ir skirtas jam.
Šis asmeniškas pagrindas daro kūrinį itin nuoširdų. Žiūrovas jaučia, kad ekrane – ne išgalvota istorija, ne „socialinė problematika“, o tikrovė, pereita per asmeninį gyvenimą. Todėl „Neprieinami“ skamba giliau nei paprasta drama: tai ir atminties aktas, ir būdas užfiksuoti savo skausmą kino forma.
Aktorinė natūralybė
Įdomu, kad pagrindinį vaidmenį atlieka ne profesionalus aktorius. Zemlianis pakvietė savo pažįstamą – operatoriaus studentą Vladislavą Makarjuką, kuris niekada nesvajojo apie aktorystę. Iš pradžių tai buvo tik būtinybė, kad būtų galima parodyti idėją „pitchingo“ metu. Tačiau paaiškėjo, kad jo natūralumas prieš kamerą ir asmeninė karo patirtis Ukrainoje suteikia istorijai ypatingo nuoširdumo. Prodiuseriai abejojo, bet režisierius atkakliai laikėsi savo – ir nesuklydo.
Būtent ši „neprofesionalybė“ daro herojų artimesnį: jis nevaidina, jis tiesiog egzistuoja kadre. Jo tylėjimas, nejaukios pauzės, netgi nedideli intonacijų „nukrypimai“ veikia geriau nei nugludinta aktorinė technika. Žiūrovas neabejoja: tai tikras žmogus, galintis būti jūsų kaimynu ar draugu.
Herojus be patoso
Zemlianis principingai atsisako patoso. Jo personažas neidealizuojamas kaip pasiaukojantis savanoris. Atvirkščiai, jis turi prieštaringų bruožų: padeda, bet kartu šiek tiek vagia. Tai jo nenuvertina, o daro sudėtingesnį. Režisierius prisimena Roberto Bressono filmą „Kišenvagis“: ten nusikaltėlis kelia užuojautą, nes už jo veiksmų slypi vidinis konfliktas. Tas pats vyksta ir „Neprieinamuose“. Galime smerkti herojaus poelgius, bet kartu jam empatizuojame, suprasdami, kad jo veiksmus diktuoja neviltis ir baimė dėl motinos.
Šis požiūris kontrastuoja su tradiciniais karo vaizdavimais, kur vyrauja arba heroizacija, arba demonizacija. Zemlianis rodo žmogų, darantį viską, ką gali, kartais klystantį, bet išliekantį gyvą ir tikrą.
Neapibrėžtumo atmosfera
Ypatingo dėmesio vertas finalas. Vietoje įprasto „viskas gerai“ ar „viskas tragiškai“ režisierius pasirenka atvirą pabaigą. Herojus girdi lopšinę, kurią dainuoja mama. Vieniems tai bus vilties simbolis, kitiems – tik skausmingas sapnas. Pats Zemlianis sako, jog norėjo išsaugoti neapibrėžtumo, melancholiško pusiau sapno atmosferą. Juk karo realybėje finalai niekada nebūna vienareikšmiai.
Naudojama liaudies lopšinė, kurią a capella atliko aktorė, suteikia filmui ypatingo poetiškumo. Tai ir atminties garsas, ir skausmo užliūliavimas, ir priminimas apie vaikystę, likusią už karo ribų, bet kurios neįmanoma sugrąžinti.
Naujas žingsnis Ukrainos kine
„Neprieinami“ svarbūs ne tik kaip režisieriaus debiutas. Tai ir vienas pirmųjų šiuolaikinio Ukrainos kino bandymų tiesiogiai kalbėti apie gyvenimą okupuotose teritorijose. Anksčiau ši tema pasirodydavo tik šalutiniame ar metaforiniame kontekste. Zemlianis ją daro centrine, atvira ir kartu asmeniška.
Filmas rodo, kad trumpametražis formatas gali kalbėti apie sunkiausius dalykus be didelių žodžių ir masinių kovos scenų. Jo stiprybė – žvilgsnis į žmogų, patekusį į tylos spąstus, bandantį perteikti trapų vidinį būvį. Tai kinas, kuris nešaukia, o klausosi – ir būtent todėl taip stipriai skamba.
„Neprieinami“ – tai filmas, kuris priverčia nutilti ir įsiklausyti. Jis neduoda gatavų atsakymų, nesiūlo katarsio, bet atveria erdvę empatijai ir apmąstymams. Kirilui Zemlianiui tai labai sėkmingas debiutas: nuoširdus, emociškai tikslus ir nepaprastai asmeniškas. O Ukrainos kinui – dar vienas įrodymas, kad net ir trumpame formate galima sukurti istoriją, paliečiančią giliausias sielos stygas.
