Parengta pagal Reuters info
Vengrų rašytojas László Krasznahorkai ketvirtadienį laimėjo 2025 metų Nobelio literatūros premiją „už įtaigią ir vizionierišką kūrybą, kuri apokaliptinio siaubo akivaizdoje patvirtina meno galią“.
„László Krasznahorkai yra didis epinis rašytojas Vidurio Europos tradicijoje, besitęsiančioje nuo Kafkos iki Tomo Bernhardo, kuriai būdingas absurdizmas ir groteskiškas perteklius“, – teigiama Švedijos akademijos (skiriančios 11 milijonų Švedijos kronų, t. y. apie 1,2 mln. JAV dolerių vertės premiją) pranešime.
„Tačiau jo kūryboje yra ir daugiau niuansų – jis taip pat žvelgia į Rytus, perimdamas ramesnį, subtiliau suderintą toną.“
„Mano gyvenimas – nuolatinis taisymas“
Duodamas interviu Švedijos radijui, 71-erių Krasznahorkai sakė, kad iš pradžių ketino parašyti tik vieną knygą, bet perskaitęs savo debiutinį romaną „Šėtono tango“ („Satantango“) nusprendė, kad nori tobulėti toliau. „Mano gyvenimas – nuolatinis taisymas“, – sakė jis.
Paklaustas apie įkvėpimą, jis atsakė, kad didžiausias jo kaip romano autoriaus variklis yra „kartėlis“. „Man labai liūdna, kai galvoju apie dabartinę pasaulio būklę, ir būtent tai yra mano giliausias įkvėpimas“, – pasakojo jis interviu, paskelbtame Nobelio svetainėje.
Krasznahorkai kalbėjo iš Frankfurto, kur lankė sergantį draugą. Jo romanų veiksmas dažnai vyksta nuošaliuose Vidurio Europos miesteliuose ir kaimuose – nuo Vengrijos iki Vokietijos – o vėliau persikelia į Tolimuosius Rytus, kur jo kelionės į Kiniją ir Japoniją paliko gilų įspūdį.
Amerikiečių kritikė Susan Sontag jį pavadino šiuolaikinės literatūros „apokalipsės meistru“, pažymėjo Akademija – šį vertinimą ji pateikė perskaičiusi autoriaus antrąją knygą „Pasipriešinimo melancholija“ („The Melancholy of Resistance“).
Krasznahorkai yra antrasis vengras, laimėjęs šią premiją po Imrės Kertészo (2002 m.).
Jis gimė 1954 m. mažame miestelyje Giuloje, pietrytinėje Vengrijos dalyje, netoli Rumunijos sienos. Jo 1985 m. romanas „Šėtono tango“ tapo literatūrine sensacija Vengrijoje. „Romane galingai vaizduojama nuskurdusių žmonių grupė apleistame kolektyviniame ūkyje Vengrijos kaime, netrukus prieš komunizmo žlugimą“, – teigė Akademija.
Knygoje visi laukia stebuklo, tačiau šią viltį iškart sugriauna įžanginis Kafkos epigrafas: „Tokiu atveju, laukdamas, tik praleisiu tai, kas turėjo įvykti.“
Krasznahorkai ne kartą yra sakęs, kad jį smarkiai paveikė Kafkos „Pilies“ („The Castle“) kūrinys: „Kai neskaitau Kafkos, apie jį galvoju. Kai negalvoju apie Kafką, pasiilgstu galvojimo apie jį“, – sakė jis interviu žurnalui The White Review 2013 m.
Orbanas sveikina aršų kritiką
Būdamas aštrus Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano kritikas, Krasznahorkai yra sakęs, kad vyriausybė – „psichiatrinis atvejis“ dėl savo pozicijos Ukrainos karo klausimu.
Orbanas priešinasi karinei pagalbai Kyjivui ir tvirtina, kad Vengrija turi likti nuošalyje nuo karo. „Kaip šalis gali būti neutrali, kai rusai įsiveržia į kaimyninę valstybę?“ – klausė Krasznahorkai interviu su Yale Reviewšių metų vasarį.
Reaguodamas į naujieną, Orbanas platformoje X parašė trumpą žinutę:
„László Krasznahorkai, Vengrijos Nobelio literatūros premijos laureatas, suteikia pasididžiavimo mūsų tautai. Sveikinimai!“
Daug įkvėpimo rašytojas sėmėsi iš Vidurio Europos pokomunistinės patirties. 1987 m. jis persikėlė iš komunistinės Vengrijos į Vakarų Berlyną, kur, kaip pats sakė, pajuto „demokratinę atmosferą“, kokios anksčiau nebuvo patyręs. „Nuo tada niekada nepamiršau laisvės skonio“, – sakė jis 2023 m. interviu „Friderikusz“ tinklalaidei.
Tamsios temos rezonuoja su XXI a. skaitytojais
Pasak Linkolno universiteto komunikacijos profesoriaus Jasono Whittakerio, Krasznahorkai kūryba gali ypač atliepti skaitytojus, sekant naujienas apie Rusijos karą Ukrainoje ir Izraelio–Palestinos konfliktą. „Atrodo, kad įžengėme į XXI amžių priešiškesnėje ir niūresnėje aplinkoje, nei tikėjomės XX amžiaus pabaigoje“, – sakė jis. „Kai kurie niūrūs ir juodai komiški elementai iš tokių knygų kaip „Šėtono tango“ šiandien gali pasiekti daug platesnę auditoriją.“
Krasznahorkai glaudžiai bendradarbiavo su vengrų režisieriumi Béla Tarru, kuris ekranizavo keletą jo kūrinių, tarp jų „Šėtono tango“ (trunkančią daugiau nei septynias valandas) ir „Verkmeisterio harmonijas“ („The Werckmeister Harmonies“). „Kai perskaičiau Šėtono tango, iškart supratau, kad turiu sukurti filmą pagal jį“, – sakė Tarras interviu „Reuters“.
1993 m. Krasznahorkai pelnė Vokietijos Bestenliste premiją už metų geriausią literatūros kūrinį – „Pasipriešinimo melancholiją“. Romane svarbiausią įvykių grandinę sukelia į miestą atvykęs vaiduokliškas cirkas, kurio pagrindinė atrakcija – milžiniško banginio lavonas.
Akademija pažymėjo, kad kūrinys naudoja „sapniškas scenas ir groteskiškus personažus“, kad pavaizduotų „žiaurią kovą tarp tvarkos ir chaoso. Niekas neišvengia teroro padarinių.“ Krasznahorkai taip pat buvo 2015 m. „Man Booker International“ premijos laureatas.
Literatūros premija – ketvirtoji Nobelio premija 2025 m.
Nobelio premijos, įsteigtos švedų išradėjo ir verslininko Alfredo Nobelio valia, nuo 1901 m. teikiamos už pasiekimus literatūros, mokslo ir taikos srityse.
Tarp ankstesnių laureatų – prancūzų poetas Sully Prudhomme (pirmasis, 1901 m.), amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris (1949 m.) ir Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis (1953 m.).
Pernai premiją pelnė pietų korėjiečių rašytoja Han Kang, tapusi 18-ąja moterimi (pirmoji buvo švedė Selma Lagerlöf 1909 m.) ir pirmąja Pietų Korėjos laureate.
