Parengta pagal The Globe and Mail info
137 karatų deimantas kadaise priklausė Medičių dinastijai, o iš jų pateko Habsburgams. Per dviejų pasaulinių karų sumaištį jis dingo, tačiau dabar, po šimto metų nežinomybės, išniro Kanadoje.
Kaip pranešė Kanados leidinys The Globe and Mail, paskutinės Austrijos imperatorienės ir Vengrijos karalienės Zitos Burbono–Parmos palikuonys pagaliau viešai paskelbė, kad „Florencijos deimantas“ visą šį laiką buvo saugus – dešimtmečius jis gulėjo saugykloje Kvebeke.
„Šio akmens istorija pribloškia. Ji glaudžiai susijusi su Habsburgų imperijos žlugimu. Deimantą, kartu su dar keliolika brangenybių, Habsburgai sugebėjo išgabenti iš Vienos likus kelioms dienoms iki pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare“, – rašoma straipsnyje.
Dabar deimantas bei kitos brangenybės bus viešai eksponuojamos Kanadoje. Taip imperatorienės Zitos anūkai nusprendė padėkoti šaliai, kuri priglaudė jų šeimą.
„Paliekame šiuos daiktus čia, Kanadoje, iš dėkingumo šaliai, kuri suteikė mano močiutei dešimt ramių gyvenimo metų. Tai buvo saugus prieglobstis jai – ir tebūna saugus prieglobstis šioms brangenybėms“, – sakė Lorencas fon Habsburgas, vienas iš paskutinės imperatorienės anūkų, kalbėdamas Monrealyje praėjusį ketvirtadienį.
„FLORENCIJOS DEIMANTAS“
Deimanto kilmė spalvinga ir prieštaringa. Pirmą kartą jis minimas kaip viena iš Medičių giminės brangenybių kolekcijos puošmenų. Tai buvo viena įtakingiausių Europos Renesanso laikų šeimų – Florencijos valdovai (iš čia ir deimanto pavadinimas). Medičių šeima mėgo demonstruoti šį akmenį oficialiuose portretuose.
Kai 1737 m. mirė paskutinis Medičių vyriškos linijos atstovas, Toskana ir jos turtai perėjo į Šventosios Romos imperatoriaus Franco I ir jo žmonos, imperatorienės Marijos Teresės – Habsburgų giminės narės – rankas.
HABSBURGŲ ISTORIJA PO PABĖGIMO
Poros palikuonys saugojo deimantą kaip asmeninę nuosavybę. Kai po Pirmojo pasaulinio karo žlugo Austrijos–Vengrijos imperija, naujai sukurta Austrijos Respublika 1919 m. priėmė įstatymą dėl viso Habsburgų turto nusavinimo. Tačiau Habsburgai spėjo išgabenti privačias brangenybes, įskaitant Florencijos deimantą, į saugią vietą Šveicarijoje.
Imperatorienė Zita ir jos vyras, imperatorius Karlas, faktiškai buvo pabėgėliai. Karlas mirė tremtyje Madeiros saloje 1922 m. nuo plaučių uždegimo. Zita su vaikais iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos klajojo po Europą. Jie garsėjo kaip nacių priešininkai, todėl sukėlė Hitlerio įniršį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Luftvafė subombardavo Belgijoje buvusį pilį, kur gyveno Zita.
Tačiau Habsburgai jau buvo pabėgę – su šeimos brangenybėmis mažame faneriniame lagamine. Kurį laiką jie gyveno JAV, o vėliau persikėlė į Kanadą. Jie pasirinko Kvebeką – Kanados katalikišką centrą. Tuometinis Kanados valstybės sekretorius Pierre-François Casgrain pasirūpino, kad imperatoriškoji šeima apsigyventų vienuolių namuose Kvebeko priemiestyje.
BRANGENYBĖS SAUGOTOS KVEBEKE
Habsburgai gyveno kukliai. Žinoma, kad Zita dėvėjo juodus našlės drabužius, virė sriubą iš kiaulpienių lapų ir gėrė vandenį iš čiaupo. Namas buvo senas ir girgždantis, bet ji dažnai sakydavo, kad jai patinka gyvenimas Kanadoje ir vietiniai žmonės.
Visą tą laiką šeimos brangenybės buvo patikimai paslėptos banko seife kažkur Kvebeke. Galiausiai po karo Zita ir vaikai išvyko iš Kanados, dauguma jų grįžo į Europą. Tačiau brangenybės liko.
Tai ne tik garsusis deimantas, bet ir brangieji metalai bei akmenys, verti milijonų dolerių. Taip pat neįkainojamos Habsburgų relikvijos – smaragdinis laikrodis, kurį nešiojo Marija Antuanetė, bei deimantais inkrustuotas Auksinės Vilnos ordinas.
Dėl nuolatinių grėsmių šeimai Zita nurodė vaikams išlaikyti lobio vietą paslaptyje šimtą metų po savo vyro mirties – iki 2022-ųjų. Praėjus dar trejiems metams, Habsburgų palikuonys nusprendė atskleisti paslaptį.
Nors ir dabar tiksliai nežinoma, kur Kvebeke saugomas deimantas, šeima pranešė, kad brangenybės liks Kanadoje. Jos bus saugomos Kanados fonde, kurio naudos gavėjai – Zitos palikuonys, o netrukus jos bus eksponuojamos viešai.
Kaip pareiškė Kvebeko kultūros ministras Mathieu Lacombe, provincijos valdžia bendradarbiauja su Kvebeko dailės muziejumi, kad surastų būdą parodyti šias brangenybes visuomenei.
