Svitlana Kostrykina/Tie2

Sausio mėnesį Vilniuje vyko 16-asis trumpametražių filmų festivalis. Šiais metais festivalis tapo Vilniaus 700-mečio minėjimo programos dalimi. Filmai buvo rodomi tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose. Konkursinėje programoje dalyvavo lietuviški trumpametražiai filmai bei jų konkurentų iš viso pasaulio. Todėl tarptautinei teisėjų komandai išrinkti geriausius – tapo sunki užduotis. Apie tai „Tie2“ pasakojo vienas šių metų festivalio žiuri narių, į festivalį atskridęs iš Pietų Korėjos, Sanghoon Lee.

Malonu susipažinti, pone Lee! Ar Vilniuje pirmą kartą?

Taip, tai pirmas mano apsilankymas Vilniuje, Lietuvoje. Mažai kas Pietų Korėjoje žino apie šios šalies egzistavimą. Kai kurie net klausia: “Ar ne Rusijoje?”. Taip, Lietuva maža, bet turi savitą kultūrą, kalbą, istoriją. Buvau matęs filmų apie Lietuvą. Į savo festivalį įtraukiau lietuviško kino retrospektyvą, todėl žinojau, ko tikėtis. Mano nuomone, Vilniaus išskirtinumas yra tas, kad tai – europietiškas miestas, kuriame savo pėdsaką paliko įvairios epochos, tarp jų ir sovietmetis.

Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Vilniaus trumpametražių filmų festivaliu?

Prieš ketverius metus mūsų festivalyje buvo suplanuota Jono Meko (režisierius, poetas ir dailininkas, vadinamas „amerikietiško avangardinio kino krikštatėviu“ – red. pastaba) filmų retrospektyva. Labai  jį mėgau, kai buvau jaunas. Todėl paprašiau Lietuvos festivalio komandos pateikti jo ir kitų lietuvių režisierių filmus. Taip prasidėjo mūsų partnerystė.

Kaip manote, kuo lietuviški filmai išsiskiria iš kitų?

Lietuvoje filmų rinka nėra tokia didelė kaip, pavyzdžiui, Korėjoje. Jei kalbėtume apie trumpametražius filmus, tai faktas, kad dauguma režisierių yra studentai, jaunosios kartos atstovai. Ir dažniausiai jie kalba apie savo gyvenimą – kalba labai tikroviškai. Tai ne mokslinė fantastika, ne siaubo filmai. Pavyzdžiui, tarp ispaniškų trumpametražių filmų 80% yra siaubo. Prancūzijoje pagrindinė tema – meilė. JAV kalbama apie migrantų problemas, diskriminaciją. Lietuvoje kalbama apie šeimą, draugus. Dažniausiai tai daroma minimalistiškai, nes jauni režisieriai neturi galimybės sukurti didelio biudžeto filmo. Tačiau kartu jie yra labai talentingi. Todėl noriu pristatyti jų filmus didesnei auditorijai, ypač Korėjos. Animacijos Lietuvoje vis dar nedaug, komedijos beveik nėra. Labai rimta šalis. Šiaurės (juokiasi).

O kuo, jūsų nuomone, lietuviškas kinas skiriasi nuo Pietų Korėjos kino?

Žinoma, mes visi esame žmonės, visi turime tas pačias problemas. Turime draugų ir priešų. Norime įgyti išsilavinimą, užsidirbti pinigų. Mes norime būti laimingi. Tačiau Korėjos visuomenėje didelė konkurencija, didelis spaudimas – ir tai ateina į ekranus smurto pavidalu. Tikrai matėte populiarų serialą „Squid Game“ (Pietų Korėjos išgyvenimo serialas, veiksmo nuotykių trileris ir drama, režisierius ir scenarijaus autorius: Hwang Dong-hyuk – red. pastaba). Tai nėra vien fantazija! Jame daug realizmo. Korėjoje mes visi labai trokštame sėkmės. Norime daugiau pinigų, didesnio automobilio, didesnio buto. Faktas yra tas, kad Pietų Korėja po karo labai greitai vystėsi. Jau dabar sunku kaltinti šalį dėl problemų, nors prieš dvidešimt metų buvo galima sakyti: „Kalta valdžia!“. Dabar visi galvoja: „Jei aš nesu turtingas, tai tik aš pats kaltas“. Turime mokytis, nes švietimas yra mūsų religija, turime dirbti dar daugiau. Daugelis jaunų žmonių stengiasi nuo to pasislėpti, izoliuojasi. Taip pat yra atotrūkis tarp kartų: jaunimas dažniausiai turi proamerikietišką pažiūrį, vyresni – prokinišką, projaponišką. Ir visa tai atsispindi filmuose.

Pagal kokius kriterijus vertinate filmus kaip žiuri narys?

Man svarbūs du dalykai. Pirmasis yra tema. Nes trumpametražis filmas turėtų kalbėti apie tai, ko nekalba kiti. Antras – kaip tiksliai bus pasakojama istorija. Režisierius turi didelį pasirinkimą, kaip nufilmuoti tą patį dalyką. Scena, rakursai, montažas. Nenoriu matyti įprasto televizijos vaizdo, kuriame viskas teisinga ir gražu. Galbūt tai filmas, nufilmuotas maža kamera, bet aš noriu pamatyti režisieriaus sprendimą. Kamera yra tavo akys ir aš noriu pamatyti realybę tavo akimis. Visada esu pasiruošęs paremti filmą, sukurtą su nedideliu biudžetu, bet tokį, kuris priverčia mane jausti. Pavyzdžiui, žiūriu indų filmą apie mamos ir dukters santykius. Niekada nebuvau Indijoje, mažai žinau apie jų kultūrą, bet šis filmas mane sujaudino iki ašarų, nes jame pamačiau save ir savo mamą. Dėstau universitete. Kai studentai man sako: „Profesoriau aš neturiu geros kameros“, visada atsakau: „Su išmaniojo telefono kamera gali nufilmuoti gerą filmą, svarbiausia turėti ir parodyti savo idėją“.

Dabar viena pagrindinių temų Europoje ir pasaulyje yra plataus masto Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Kaip, jūsų nuomone, tai paveikė festivalio programą?

Programoje bus ne tik Ukrainos, bet ir Vakarų režisierių dokumentiniai filmai, nufilmuoti Ukrainoje. Tačiau, mano nuomone, jei dokumentika ir žurnalistika gali greitai reaguoti į įvykius, tai vaidybiniams filmams reikia daugiau laiko. Taigi filmų apie dabartinį karą greičiausiai pamatysime kitais metais ir vėliau.

Noriu pasakyti, kad net Pietų Korėjoje daug kur galima pamatyti Ukrainos vėliavą. Mūsų šalis taip pat yra labai arti Rusijos, todėl taip pat jaučiame pavojų, juolab kad turime savo priešą – Šiaurės Korėją, kuri artimai draugauja su Kinija ir Rusija. Ukrainos įvykiai nuolat skelbiami mūsų naujienose.

Karas mūsų šaliai nėra kažkas abstraktaus, nuo vaikystės girdime pasakojimus apie tai, kas vyko per Korėjos karą, todėl tai, kas vyksta Ukrainoje, mus jaudina.

Kaip dėstytojas ir žiuri narys, ką patartumėte jauniems žmonėms, norintiems kurti filmus?

Pirmasis – žiūrėti daugiau filmų, ypač talentingų pasaulio režisierių. Atlikite savo tyrimą ta tema, kuria norite sukurti filmą. Pagalvokite ne tik apie tai, kokią istoriją norite papasakoti, bet ir kaip ją papasakoti. Taip pat svarbu būti atviriems naujiems dalykams. Susiraskite naujų draugų, su kuriais galėsite kurti kartu: operatorių, garso dizainerių, kompozitorių.

Svarbu stebėti pasaulį, būti atidiems. Kartą buvau apsistojęs viešbutyje, kuriame skambėjo labai gera klasikinė muzika. Maniau, kad čia dirbantys žmonės ją girdėjo jau 30 metų. Vieno darbininko paklausiau: „Kokia muzika groja?“. Jis atsakė: „Nežinau“.

Sanghoon Lee nuo 2011 m. dirbo Busano tarptautinio trumpametražių filmų festivalio kuratoriumi, o 2018 m. buvo paskirtas programos sudarymo vadovu. 2006–2008 m. Sanghoon Lee dirbo vyriausiuoju programos sudarytoju Korėjos kino festivalyje Paryžiuje (FFCF). Jis taip pat yra Čonnamo nacionalinio universiteto Pietų Korėjoje dėstytojas, jo specializacija yra kinas ir prancūzų kultūra. S. Lee yra įgijęs literatūros daktaro laipsnį.