Valdonė Rudenkienė

Šių metų Venecijos kino festivalio ,,Auksinį liūtą” laimėjęs danų ir egiptiečių kilmės režisierės May el-Toukhy režisuotas filmas „Woman Unknown“ („Kvinde Ukendt“), lietuviškai – ,,Nežinoma moteris”, simboliškai atliepė dar iki festivalio kilusias diskusijas apie vienintelę festivalio pagrindinėje programoje buvusią moterį. Moterį – režisierę, kuri ir  pelnė pagrindinį apdovanojimą. Siekdama išsklaidyti abejones, kad tai galėjo būti lemiamas veiksnys renkant nugalėtoją, šių metų Venecijos kino festivalio pagrindinio konkurso žiuri pirmininkė, amerikiečių aktorė ir režisierė Maggie Gyllenhaal, „Nežinomą moterį“ apibūdino kaip „meistriškai sukonstruotą“ filmą, kuris veikia tarsi lazerio spindulys – tiksliai, koncentruotai ir itin paveikiai. Pati el-Toukhy kalbėjo apie lyčių disbalansą kaip apie struktūrinę kino industrijos problemą, nes režisierėms vis dar sunkiau gauti finansavimą ir galimybę kurti didesnio biudžeto filmus.

Tai apie ką filmas?

Istorinė drama, kurios veiksmas vyksta Danijoje 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo ir šalies išlaisvinimo iš nacistinės Vokietijos okupacijos. Tačiau režisierė pasirenka pasakoti ne apie mūšius ar kareivius. Filmo centre atsiduria jauna moteris Marie ir jos asmeninė istorija, per kurią atskleidžiama, kaip karo pasekmės gali tęstis net tada, kai pats karas jau oficialiai pasibaigęs.

Pagrindinė filmo veikėja Marie dirba tarnaite ir aukle pas turtingą našlį Christianą. Netrukus ji turėtų už jo ištekėti ir iš tarnaitės tapti namų šeimininke. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Marie laukia saugesnis ir geresnis gyvenimas. Tačiau ji slepia praeitį, kuri gali viską sugriauti – okupacijos metais Marie turėjo santykių su vokiečių kareiviu. Pokario Danijoje tokia praeitis tampa itin pavojinga, nes moterys, bendravusios ar užmezgusios santykius su vokiečių kariais, yra viešai smerkiamos ir žeminamos. Būtent ši tema tampa viena stipriausių filmo dalių. Danija jau išlaisvinta, žmonės gatvėse švenčia, tačiau kartu matome daug tamsesnę išsilaisvinimo pusę. Moterys, įtariamos bendradarbiavusios ar turėjusios santykių su vokiečiais, tampa visuomenės keršto taikiniais. Jos viešai žeminamos, joms kerpami plaukai ir jos paverčiamos savotiškomis priešėmis. Marie stebi tokį elgesį suprasdama, kad bet kurią akimirką pati gali atsidurti jų vietoje. Todėl net iš pirmo žvilgsnio ramiose filmo scenose jaučiama nuolatinė įtampa.

Filmas kelia sudėtingą klausimą – kas turi teisę nuspręsti, kuris žmogus kaltas, o kuris nekaltas? Marie praeitis aplinkinių akyse galėtų paversti ją išdavike, tačiau režisierė atsisako tokio paprasto vertinimo. Žiūrovui parodoma moteris, kuri pirmiausia stengiasi išgyventi visuomenėje, kur jos pasirinkimus dažnai lemia aplinkybės ir kitų žmonių lūkesčiai. Taip filmas kalba ne tik apie karą, bet ir apie moters padėtį visuomenėje, kaltę, gėdą, moralę bei dvigubus standartus. Režisierei rūpi tai, kas nutinka žmonėms karui pasibaigus. Valstybė gali paskelbti pergalę ir žmonės gali švęsti laisvę, tačiau jų patirtos traumos, pyktis ir noras surasti kaltuosius niekur nedingsta. Filme jaučiama mintis, kad vieną smurto formą gali pakeisti kita. Vokiečių okupacija baigėsi, bet Marie vis tiek negali jaustis visiškai laisva.

Didelę filmo įtaigos dalį sukuria pagrindinę veikėją vaidinanti Mathilde Arcel. Jos Marie nėra personažas, kuris nuolat žodžiais aiškintų žiūrovui savo jausmus. Priešingai – daug kas perteikiama žvilgsniu, kūno kalba, tyla ir nuolat juntama įtampa. Todėl žiūrint filmą svarbu stebėti ne tik dialogus, bet ir mažas detales. Įdomu ir tai, kad žiuri „Woman Unknown“ skyrė ne tik „Auksinį liūtą“. Mathilde Arcel buvo pripažinta geriausia aktore, o Gyllenhaal paaiškino, kad dėl jos žiuri balsavo vienbalsiai.

Ne mažiau įdomi ir vizualinė filmo pusė. Nors istorija vyksta pokario Danijoje, didžioji filmo dalis iš tiesų buvo nufilmuota Latvijoje. Net 25 iš 28 filmavimo dienų vyko Rygoje, kurios architektūra filme padėjo atkurti 1945 metų Kopenhagą. Dalis interjerų buvo specialiai pastatyti Rygos kino studijoje, o prie kūrinio dirbo ir Latvijos kino profesionalai. Viena iš filmą kūrusių kompanijų buvo Latvijos „Nafta Films“, o pats „Woman Unknown“ yra Danijos, Švedijos ir Latvijos bendros gamybos filmas. Todėl jo pergalė Venecijoje reikšminga ne tik Danijos, bet tam tikra prasme ir Baltijos šalių kinui.

Žinant, kad didelė filmo dalis kurta Latvijoje, dar įdomiau stebėti, kaip įtikinamai Ryga ekrane tampa pokario Kopenhaga. Filmo aplinka atrodo istoriškai vientisa, todėl žiūrovui nėra svarbu, kad reali filmavimo vieta yra kita šalis. Tvarkingi, turtingi namai, kuriuose gyvena Marie, iš pirmo žvilgsnio turėtų suteikti saugumo jausmą. Tačiau režisierė šią aplinką paverčia beveik priešinga – namai kartais primena uždarą erdvę, kurioje Marie yra nuolat stebima ir turi elgtis pagal kitų žmonių lūkesčius. Kameros darbas, interjerai ir kostiumai sukuria gražų, tačiau kartu nejaukų pasaulį. Vaizdas dažnai atrodo ramus, nors po tuo ramumu slypi grėsmė.

Filme svarbus ir socialinės klasės klausimas. Marie ruošiasi tekėti už gerokai turtingesnio vyro, tačiau būsima santuoka automatiškai nepanaikina jų nelygybės. Ji vienu metu yra ir būsima namų šeimininkė, ir žmogus, kuris tuose pačiuose namuose dirba tarnaite. Todėl kyla klausimas, kiek jos gyvenimo pasirinkimai iš tikrųjų yra laisvi. Ar santuoka su Christianu yra meilė, ar galimybė pagaliau jaustis saugiai? Filmas sąmoningai nepateikia vienareikšmio atsakymo ir palieka žiūrovui pačiam vertinti Marie sprendimus.

Viena įdomiausių „Woman Unknown“ idėjų slypi ir pačiame pavadinime – „Nežinoma moteris“. Jį galima suprasti ne tik tiesiogiai, bet ir simboliškai. Pasakojant apie karus labai dažnai dėmesys skiriamas vadams, kareiviams ir politiniams sprendimams, o paprastų moterų patirtys lieka paraštėse. Šiame filme būtent tokia moteris tampa istorijos centru. Režisierė tarsi klausia, kiek dar yra „nežinomų moterų“, kurių istorijos liko neišgirstos.

Kita vertus, filmas nėra lengvas. Jo tempas gana lėtas, daug reikšmės suteikiama tylai, atmosferai ir veikėjų emocijoms, todėl žiūrovui, kuris tikisi daug veiksmo, jis gali pasirodyti per ramus. Tačiau toks pasakojimo būdas, mano nuomone, labai tinka filmo temai. Įtampa čia kyla ne iš kovų ar gaudynių, o iš baimės, kad Marie paslaptis bus atskleista ir jos gyvenimas akimirksniu pasikeis. Apibendrinant, „Woman Unknown“ yra stiprus ir emociškai sunkus filmas apie moterį, bandančią susikurti gyvenimą visuomenėje, kuri labai greitai pasiruošusi ją pasmerkti. Nors istorija vyksta 1945 metų Danijoje, filmo temos nėra tik istorinės. Klausimai apie moterų vertinimą, visuomenės teisę smerkti žmogų, gėdą, kaltę ir galios nelygybę išlieka aktualūs ir šiandien.Filmas nepasako žiūrovui, ką tiksliai galvoti apie Marie, bet verčia suabejoti tuo, kaip lengvai žmones skirstome į kaltus ir nekaltus. Būtent dėl šio moralinio sudėtingumo, stiprios Mathilde Arcel vaidybos ir May el-Toukhy režisūros „Woman Unknown“ verčia galvoti ir po peržiūros.