Šaltinis: The Economist

Per aštuonis mėnesius po to, kai 1939 metų rugsėjį Prancūzija ir Didžioji Britanija oficialiai paskelbė karą Vokietijai, įvyko stebėtinai mažai įvykių. Šis laikotarpis į istoriją įėjo kaip „keistasis karas“ – neįprasta pertrauka, kurios metu Vakarų Europos gyventojai formaliai kariavo, nors iš tikrųjų gyveno taikos sąlygomis. Šiandien Europa atsidūrė priešingoje sudėtingoje situacijoje, rašo „The Economist“.

Leidinys pažymi, kad teoriškai nė viena Europos žemyno dalis į vakarus nuo Ukrainos nekariauja su Rusija, tačiau taika jau nebėra tokia, kokia buvo anksčiau.

„Mėnuo po mėnesio Kremliaus samdomi statytiniai dronais atakuoja Europos oro uostus, vykdo diversijas geležinkeliuose, padeginėja prekybos centrus, grasina gynybos pramonės įmonių vadovams, įsilaužia į kompiuterines sistemas ir socialiniuose tinkluose skleidžia dezinformaciją, kuria siekiama pakirsti visuomenės moralę“, – pabrėžiama straipsnyje.

Konstatuojama, kad nors nė vienas iš šių veiksmų nėra tradicinis karas, jų taip pat negalima vadinti taika. „Pavadinkime tai „apsimestine taika“. Rusija nuolat palaiko Europoje nestabilumą, demonstruodama pernelyg didelį agresyvumą, kad jį būtų galima ignoruoti, tačiau nepakankamą, kad išprovokuotų tiesioginius atsakomuosius veiksmus“,– aiškina leidinys. Pažymima, kad šiuo metu Europoje vienu metu egzistuoja ir karas, ir taika – tarsi rusų rašytojo Levo Tolstojaus kūrinio pavadinime.

„Viena vertus, žemynas ruošiasi tradiciniam karui su Rusija, kokį būtų atpažinęs ir Levas Tolstojus – su artilerija ir kariuomenės judėjimu (o mūsų laikais – dar ir raketomis bei dronais). Kita vertus, Europa jau įtraukta į kitokio pobūdžio konfliktą, kuriame naudojamos diversijos ir propaganda.“

Leidinio nuomone, pavojus slypi tame, kad Europa pernelyg susitelkia į atvirą karą, kurį Rusija galėtų pradėti rytoj, tačiau nepakankamai dėmesio skiria slaptam karui, kuris jau vyksta visu pajėgumu. Straipsnyje teigiama, kad didelė Europos dėmesio dalis sutelkta į grėsmę, jog priešo tankai gali kirsti valstybių sienas.

Įvairių šalių žvalgybos tarnybų vertinimu, Rusija iki 2030 metų gali mėginti įsiveržti į NATO teritoriją. Dėl šios priežasties užsakoma karinė technika, rengiami kariai ir dislokuojami batalionai. Be to, smarkiai padidėjo valstybių gynybos biudžetai. Leidinio nuomone, užuot diskutavus, kokią karinę įrangą reikėtų įsigyti, derėtų apsvarstyti svarbesnį klausimą – kaip paskirstyti išlaidas.

„Didelė dalis šių išlaidų, siekiančių 3,5 proc. BVP, buvo grindžiama teritorinio užkariavimo karo rizika, nors toks žingsnis atrodytų neapgalvotas net ir nenuspėjamam Vladimirui Putinui. Rusija jau penkerius metus mėgina laimėti trijų dienų karą prieš savo kaimynę. Pradėti konfrontaciją su NATO būtų keistas pasirinkimas net ir tokiam „velniui“,“ – rašoma straipsnyje. Leidinio vertinimu, Kremlius jau vykdo savotišką karą prieš Europą, pasitelkdamas diversijas ir provokacijas. Kartu pažymima, kad europiečiai neignoruoja būtinybės priešintis vadinamiesiems „pilkosios zonos“ karo veiksmams. Pavyzdžiui, NATO narės įsipareigojo skirti 1,5 proc. BVP platesniems saugumo poreikiams, įskaitant ypatingos svarbos infrastruktūros apsaugą, visuomenės atsparumo didinimą ir kitas priemones.

„Apsaugoti Europą nuo diversijų ir nesąžiningų metodų – tiek užkertant kelią išpuoliams, tiek mažinant jų padarinius – yra gerokai sudėtingesnė užduotis. Tam dažnai būtinas policijos, vietos valdžios institucijų ir privačių įmonių bendradarbiavimas“, – pažymi leidinys. Nurodoma, kad Šiaurės Europos šalys jau seniai rimtai vertina šiuos klausimus, o Vokietijoje jie šiuo metu tapo viešų diskusijų objektu. Straipsnyje pabrėžiama, kad kitos valstybės turi pasivyti šias šalis.

„Būtent todėl, kad NATO atgrasymas pasitelkiant „kietąją galią“ yra toks įtikinamas, Rusija ėmėsi netradicinių karo metodų. Europa turi sustiprinti savo gebėjimus užkirsti kelią tokiems išpuoliams ir sumažinti žalą, jei jie vis dėlto būtų sėkmingi“, – teigia leidinys. Kaip pažymi „The Economist“, yra vienas paprastas būdas, kuriuo europiečiai gali parodyti Kremliui, kad jo bauginimo kampanija yra beprasmė. „Lapkričio mėnesį Europos lyderiai turi susitarti dėl naujo pagalbos paketo, kad Ukraina galėtų išlikti finansiškai pajėgi ir toliau atremti agresoriaus puolimą. Dosnus pagalbos pasiūlymas pasiųstų stiprų signalą: Rusijos diversijos neprivers Europos susvyruoti dėl savo paramos Ukrainai. Dabartinę taiką, net jei ji tėra apsimestinė, galima išsaugoti tik demonstruojant nepajudinamą ryžtą“, – pabrėžiama straipsnyje.