Medžiaga iš spaudos konferencijos
Iki „La Gradiva“ daugiausia dirbote kino operatore. Kas paskatino imtis režisūros?
Režisuoti norėjau jau seniai. Pastaruosius dešimt metų, dirbdama operatore, kūriau trumpametražius ir vidutinio metražo filmus. Kurį laiką rašiau ir ilgametražio filmo scenarijų, tačiau jis sunkiai judėjo į priekį. Tuomet vienas prodiuseris pasiūlė sukurti filmą apie paauglystę, pasitelkiant neprofesionalius aktorius. Gana greitai kilo mintis sugretinti paauglių pasaulį su Pompėjos griuvėsiais. Kai atsirado ši idėja, scenarijų parašyti buvo daug lengviau.
Kodėl pasirinkote būtent Pompėją? Kokie filmai jus įkvėpė?
Pietų Italija, Neapolis ir Pompėja – neatsiejamos nuo kino istorijos. Neįmanoma negalvoti apie Roberto Rossellini. Tačiau mane netikėtai įkvėpė ir Naujasis Holivudas, ypač kuriant Tonio personažą. Su aktoriumi daug kalbėjomės apie Robertą De Niro ir Alą Pacino.
Kurdama filmą taip pat galvojau apie prancūzų improvizacinio kino tradiciją. Supratau, kad norint pasiekti tikrą spontaniškumą reikia labai daug dirbti ir repetuoti. Norėjau, kad filmas prasidėtų natūralistiškai, beveik dokumentiškai, o vėliau pamažu pereitų į lyriškesnę, emocingesnę formą. Čia mane įkvėpė Douglaso Sirko ir Rainerio Wernerio Fassbinderio melodramos.
Filme vaidina daug neprofesionalių aktorių. Kaip juos atradote?
Atranka truko dvejus metus. Ieškojau ne tobulai vaidinančių jaunuolių, o stiprių, savitų asmenybių. Norėjau, kad žiūrovai patikėtų, jog mato tikrą mokyklos klasę. Aktorių ieškojome prie mokyklų, mėgėjų teatro būreliuose, protestuose. Mityą sutikome per Gegužės 1-osios demonstraciją. Mane sužavėjo jo charizma, androginiškumas ir politinis aktyvumas. Jo asmenybė netgi pakeitė filmo personažą – suteikė jam ryškesnę politinę poziciją.
Kolą sutikau mokyklos išvykoje. Jis buvo nerūpestingas, mėgo kurti istorijas, tačiau kartu turėjo savotiško melancholiškumo. Tai priminė man Tonį. Vėliau sužinojau, kad jis dešimt metų šoko. Manau, vaidyba jam tapo savotišku šokio tęsiniu.
Filme svarbi šeimos istorija ir praeities paieškos. Kiek čia jūsų asmeninės patirties?
Mano tėvas gimė Tunise, senelis – Alžyre. Pati Tuniso nepažįstu, todėl turiu ypatingą santykį su nežinomomis šaknimis, tarsi prarastu rojumi.
Mano šeimos istorija sudaryta iš pasakojimų, kurie kartais būdavo perdėti, dramatiški. Senelė tėvo tremties istoriją pasakodavo kaip graudžią, bet gražią istoriją. Tačiau už tokių pasakojimų slypi klasinis smurtas ir kolonizacijos patirtys. Mane domino, ką šeimos istorijose nutylime ir apie ką kalbėti pernelyg skaudu.
Ką reiškia filmo pavadinimas „La Gradiva“?
Jis kilo iš Wilhelmo Jenseno apsakymo apie archeologą, apsėstą bareljefo, vaizduojančio einančią moterį. Šį kūrinį atradau per Sigmundą Freudą, kuris Pompėją pasitelkė kaip pasąmonės metaforą.
Mane domino, kaip vienas vaizdas gali sutalpinti ištisą fikciją, bet kartu ir dalį tiesos. Tai susiję su atmintimi, apsėdimu, neigimu. Taip pat norėjau, kad filmą lydėtų mitologinė figūra, savyje nešanti likimo neišvengiamybės pojūtį.
Kaip norėtumėte, kad filmą priimtų jauni žiūrovai?
Kurdama negalvojau, ar tai bus kartos filmas. Tokie klausimai pernelyg slegia. Norėjau susitelkti į istoriją, kurią man svarbu papasakoti. Tačiau dabar matau, kad jauni žmonės Prancūzijoje ir kitose šalyse atpažįsta save. Jie dėkoja už tai, kad paaugliai vaizduojami rimtai, nekarikatūriškai. Tikiuosi, filmas palies žmones nepriklausomai nuo jų kultūros, nes kalba apie jausmus, kuriuos visi esame patyrę paauglystėje.
Filmas pasirodo jaunimo protestų Prancūzijoje kontekste. Ar matote tarp jų ryšį?
Filmą rašėme penkerius metus, stengdamiesi suprasti jaunų žmonių gyvenimą. Kalbėjomės su mokiniais po pandemijos, mokytojais, stebėjome jų aplinką. Šiandien jaunimas siekia susigrąžinti ateitį, kuri pastaraisiais metais atrodė vis mažiau pasiekiama. Jie reikalauja lygių galimybių ir oraus švietimo. Man atrodo, kad filmas atspindi šį laiką. Nepaisant katastrofų ir chaoso nuotaikos, jame gyvas džiaugsmingas maišto impulsas.

