Režisierius Cristianas Mungiu ir aktoriai Sebastianas Stanas bei Renate Reinsve pristato filmą „Fjord“ – istoriją apie šeimą, kurios vertybės susiduria su šiuolaikinės visuomenės normomis. Spaudos konferencijoje kūrėjai kalbėjo apie tėvystę, emigraciją, religiją, vaikų apsaugą ir sudėtingą ribą tarp rūpesčio artimaisiais bei noro juos kontroliuoti.
Rumunų kino režisierius Cristianas Mungiu savo naujausiame filme „Fjord“ žiūrovus nukelia į Norvegiją. Čia konservatyvių pažiūrų šeima susiduria su liberalia visuomene, o skirtingas požiūris į vaikų auklėjimą virsta skausmingu konfliktu.
Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Sebastianas Stanas ir Renate Reinsve. Aktoriams tai buvo ne tik profesinis iššūkis, bet ir galimybė pažvelgti į asmenines patirtis. Rumunijoje gimęs S. Stanas prisipažino, kad darbas prie šio filmo padėjo jam iš naujo atrasti ryšį su savo kilme.
Apie tai, kodėl kartais sunku atskirti gerus ketinimus nuo skaudžių pasekmių, kaip kuriami sudėtingi personažai ir kodėl kinas neturėtų pateikti visų atsakymų, kūrėjai pasakojo tarptautinėje spaudos konferencijoje.
„Nenorėjau, kad žiūrovai iš anksto nuspręstų, koks jis tėvas“
– Sebastianai, jūsų vaidinamas Mihai myli savo šeimą, tačiau jo įsitikinimai ir elgesys sukelia konfliktą su aplinkiniu pasauliu. Kaip kūrėte šį prieštaringą personažą?
Sebastianas Stanas: Man labai padėjo tai, kad Cristianas buvo itin detaliai išanalizavęs šios šeimos istoriją, net jos genealogiją. Taip pat galėjau remtis savo patirtimi. Iki aštuonerių metų augau Rumunijoje, tradicinėje aplinkoje, vėliau pats tapau emigrantu.
Pažinojau rumunų vyrų, kurių elgesys galėjo padėti suprasti Mihai. Rytų Europos vyrai stereotipiškai dažnai vaizduojami kaip žmonės, kurie nerodo jausmų, nepasako, ką galvoja ar išgyvena. Tačiau tai nereiškia, kad jie neturi jausmų ar nesirūpina savo šeima. Man buvo svarbu kartu su Cristianu ir Renate sukurti personažą, kurio žiūrovai negalėtų lengvai įvertinti. Nenorėjome manipuliuoti jų požiūriu. Kiekvienas turėtų pats nuspręsti, koks Mihai yra tėvas – geras ar blogas.
– Filmas jums taip pat tapo savotišku sugrįžimu prie rumuniškų šaknų. Ką šis vaidmuo reiškė asmeniškai?
Sebastianas Stanas: Jau seniai svajojau apie filmą, kuris leistų man iš naujo užmegzti ryšį su savo praeitimi. Iš Rumunijos išvykau labai seniai, todėl iš pradžių šiek tiek nerimavau, kaip būsiu priimtas grįžęs vaidinti rumuno. Tačiau visi buvo nepaprastai šilti. Šis filmas leido man sugrįžti prie klausimų apie savo vaikystę, auklėjimą ir tai, kaip pats kada nors auklėčiau vaiką.
Kai atvykau į Jungtines Valstijas, man buvo patarta geriau niekam nesakyti, iš kur esu kilęs. Turėjau neišsiskirti, susirasti draugų ir nesivelti į konfliktus. Todėl ilgą laiką jaučiau keistą gėdą dėl savo kilmės. Atrodė, kad negaliu apie ją kalbėti. Tik vėliau supratau, kaip svarbu žinoti, iš kur esi, ir kiek daug tai reiškia tavo tapatybei.
Manau, kad būtent todėl labai gerai supratau filme vaizduojamos šeimos situaciją. Kai esi atvykęs iš kitur, visada jauti tam tikrą skirtumą, nesvarbu, iš kurios šalies būtum kilęs.
„Gyvename tame pačiame amžiuje, bet nebūtinai tuo pačiu istoriniu laiku“
– Cristianai, kodėl šiai istorijai pasirinkote Norvegiją? Ar ji galėtų vykti Rumunijoje?
Cristianas Mungiu: Nemanau, kad ši istorija galėtų vykti Rumunijoje. Ankstesniame savo filme „R.M.N.“ nagrinėjau panašią temą, tačiau ten kalbėjau apie konservatyvią daugumą, kuriai sunku priimti mažumas.
„Fjord“ norėjau pakeisti šią situaciją. Šįkart konservatyvi yra mažuma, atsidūrusi labai liberalioje, pažangioje ir modernioje visuomenėje. Man įdomu šiuos du filmus vertinti kaip porą. Iš tiesų jie nėra vien apie Rumuniją ar Norvegiją. Jie kalba apie mūsų šiandieninę visuomenę ir pasaulį, kuriame vis stiprėja susiskaldymas. Skandinavijos šalys daugeliui atrodo vienos labiausiai išsilavinusių, liberaliausių ir pažangiausių visuomenių. Todėl būtent ten toks vertybių konfliktas tampa ypač ryškus. Kartais mums atrodo, kad visi gyvename tame pačiame amžiuje, tačiau žmonių patirtis labai skirtinga. Kai šeima iš konservatyvesnės aplinkos persikelia į Šiaurės Europą, jos vertybės gali priminti tas, kurios ten buvo įprastos prieš penkiasdešimt ar net šimtą metų. Turime suprasti, kad visuomenės vystymasis yra ilgas procesas. Negalime tikėtis, jog žmonės, augę visiškai kitomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, per vieną naktį perims visas pažangios visuomenės vertybes. Svarbu į juos žvelgti empatiškai.
– Filme nėra aiškiai pasakyta, kurie veikėjai teisūs, o kurie klysta. Kodėl jums svarbu išlaikyti tokią dviprasmybę?
Cristianas Mungiu: Manau, kad šiandien kine labai dažnai sutinkame istorijas, kuriose kažkas jau žino visus atsakymus. Žiūrovui parodoma, kas geras, kas blogas, ir filmo pabaigoje viskas paaiškinama. Nesakau, kad tokiam kinui nėra vietos. Tačiau man svarbu kurti kitokius filmus. Noriu pasakoti istorijas, kurios primena tikrą gyvenimą. Tai nėra pati tikrovė, veikiau jos modelis. Žiūrėdamas į kitų žmonių problemas ekrane, žiūrovas gali pradėti galvoti apie savo gyvenimą. Tikiuosi, kad po seanso, važiuodamas namo, jis supras, jog filmas iš tiesų kalba ir apie jį patį. Tikrame gyvenime žmonės niekada nebūna vien geri arba vien blogi. Jie gali daryti gerus dalykus, tačiau kartu klysti. Jei nori kurti tikrovišką kiną, privalai gerbti šį sudėtingumą. Be to, mes niekada iki galo nežinome tiesos. Žinome tik tai, ką mums pasakoja kiti. Rengdamasis filmui ilgai tyrinėjau tikrą istoriją, kalbėjausi su tėvais, vaikais, advokatais, vaikų apsaugos specialistais ir žurnalistais. Tačiau net ir po visų šių pokalbių negalėjau tvirtai pasakyti, kas iš tiesų vyko toje šeimoje.
Todėl man buvo svarbu pateikti skirtingus požiūrius ir leisti žiūrovams patiems spręsti. Galbūt tuomet jie geriau supras ir savo pačių išankstines nuostatas.
„Ji išmoksta pažvelgti į save kitų akimis“
– Renate, jūsų herojė Lisbet rūpinasi kitais, tačiau jos pačios gebėjimas tinkamai pasirūpinti vaikais tampa abejonių objektu. Kaip supratote šį prieštaravimą?
Renate Reinsve: Tiesą sakant, aš nematau čia prieštaravimo. Manau, kad Lisbet labai myli savo vaikus. Didžiausia jos stiprybė yra empatija ir gebėjimas užjausti. Net tuomet, kai kiti abejoja jos vertybėmis, auklėjimo metodais ar veiksmais, ji sugeba išlaikyti užuojautą tiems, kurie jai prieštarauja. Kartu ji išmoksta būti atlaidesnė sau. Per šiuos išgyvenimus keičiasi jos požiūris į save. Man atrodo labai svarbu, kad ji sugeba keistis.
– Kuo Lisbet jus sudomino kaip aktorę?
Renate Reinsve: Kai pirmą kartą perskaičiau scenarijų, kalbėjomės apie galimybę vaidinti du skirtingus personažus – liberalesnės šeimos atstovę Mią arba Lisbet. Savo pačios nuostabai, labiausiai susitapatinau su Lisbet, nors jos gyvenimas labai skiriasi nuo manojo. Mane sudomino jos gilus ryšys su Dievu. Visas jos gyvenimas paremtas tikėjimu ir šeima. Ji labai tyli, nėra linkusi garsiai reikšti savo nuomonės. Tačiau turi savotišką vidinę ramybę ir užtikrintumą. Man, kaip aktorei, buvo labai įdomu įsijausti į tokį žmogų. Kartu Lisbet veiksmai ne visada atitinka tai, kuo ji pati tiki. Ji gali manyti, kad saugo savo vaikus, nors kiti jos elgesį vertina visiškai kitaip. Filme daug pilkųjų zonų. Mes net nematome visų jos veiksmų, todėl negalime būti tikri, kas iš tiesų įvyko.
Man ypač įdomu, kad Lisbet galiausiai išdrįsta rimtai pažvelgti į savo elgesį ir pradeda galvoti, ką ateityje galėtų daryti kitaip.
„Vaikams reikia ne tik apsaugos, bet ir laisvės“
– Cristianai, „Fjord“ kelia jautrų klausimą apie vaikų paėmimą iš šeimų. Kur, jūsų manymu, turėtų būti riba tarp būtinos valstybės intervencijos ir bandymo primesti šeimai tam tikrą auklėjimo modelį?
Cristianas Mungiu: Nesu vaikų apsaugos specialistas, tačiau vienas dalykas man visiškai aiškus. Jei šeimoje yra smurtas ir jis įrodytas, būtina veikti. Vaikus reikia apsaugoti. Tačiau kitais atvejais labai svarbus sveikas protas ir gebėjimas įvertinti konkrečias aplinkybes. Negalime sukurti vieno taisyklių rinkinio, kuris aklai tiktų visoms šeimoms. Tėvai turi turėti teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus, prisiimdami už juos atsakomybę. Kita vertus, visuomenė taip pat turi vertybes, kurias nori išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms. Manau, kad ypač liberalios ir išsilavinusios visuomenės turėtų stengtis būti tolerantiškesnės tiems, kurių vertybės skiriasi. Žmonės nekeičia savo įsitikinimų vien todėl, kad jiems uždraudžiama juos reikšti. Reikia kalbėtis, aiškinti, investuoti į švietimą, o ne bandyti priversti juos mąstyti kitaip.
– Ar šiame konflikte vaikai gali būti atviresni už suaugusiuosius?
Cristianas Mungiu: Manau, kad vaikai dažnai turi savotišką išmintį. Jie mažiau prisirišę prie stereotipų, yra atviresni ir nuolat klausia, kodėl viskas turi būti būtent taip. Vienas blogiausių atsakymų, kurį tėvai gali duoti vaikui, yra: „Nes aš taip pasakiau.“ Jeigu negali paaiškinti, kodėl kažkas turi būti daroma vienaip ar kitaip, galbūt verta pagalvoti, ar pats esi teisus. Mes dažnai sakome, kad vaikai pakeis pasaulį į gerąją pusę. Tačiau kaip jie tai padarys, jei stengsimės juos paversti tokiomis pačiomis suaugusiųjų kopijomis, kokie esame patys? Jei norime, kad pasaulis keistųsi, turime suteikti vaikams daugiau laisvės. O pirmiausia patys parodyti, kad gebame keistis.
„Kartais vieną sceną filmuodavome keturiasdešimt kartų“
– Sebastianai, esate dirbęs didelėse Holivudo produkcijose. Kuo darbas su Cristianu Mungiu skyrėsi nuo ankstesnių patirčių?
Sebastianas Stanas: Jau seniai žavėjausi Cristiano filmais. Jie atrodo tokie tikri, tarsi įvykiai tiesiog vyktų prieš mūsų akis. Nėra jausmo, kad režisierius bandytų manipuliuoti žiūrovu. Mane traukė jo nagrinėjamos temos. Šiame filme ypač domino tėvystės klausimas: ką šiandien reiškia būti tėvu, kaip mus veikia tradicijos ir kaip jas perduodame savo vaikams. Tokius klausimus ne visada gali rasti dideliuose Holivudo filmuose. Cristiano darbo metodas taip pat labai specifinis. Kiekviena scena filmuojama vienu ilgu kadru. Viskas atrodo natūraliai, tačiau tam reikia milžiniško pasiruošimo. Kartais vieną sceną filmuodavome trisdešimt ar keturiasdešimt kartų. Tai visiškai kitoks vaidybos būdas. Reikia ilgai išlaikyti emocinę būseną ir būti visiškai susitelkusiam.
Renate Reinsve: Tai tikrai buvo iššūkis. Cristiano metodas reikalauja nevertinti personažų ir jokiu būdu nebandyti emocijomis nukreipti žiūrovų nuomonės. Kituose filmuose aktoriai dažnai mokomi padėti žiūrovui suprasti, ką jis turėtų jausti. Čia viskas atvira. Man labai patinka toks kinas, nes žiūrėdamas pats pradedi ginčytis su savimi dėl to, ką matai. Pradžioje buvo sunku, bet maždaug po dviejų savaičių pajutau, kad pradedu suprasti šį metodą.
„Gyvenome beveik kaip tikra šeima“
– Kaip kūrėte Mihai ir Lisbet santuokos istoriją? Filme jų santykiai daugiausia atsiskleidžia ne per žodžius, o per elgesį.
Renate Reinsve: Kalbėjomės apie tai, kaip jie susipažino ir kaip vystėsi jų santykiai. Tačiau tikroji chemija atsiranda tik tada, kai atsiduri konkrečioje scenoje. Bandėme įvairius variantus – kartais labai tylius, kartais emocingesnius. Kai kurias scenas vaidinome su dialogais, kitas – be jų. Labai padėjo tai, kad su Sebastianu jau buvome dirbę filme „A Different Man“. Pasitikėjome vienas kitu.
Sebastianas Stanas: Ruošdamiesi filmui kartu vykome į Rumuniją. Renate lankėsi rumuniškuose restoranuose, susipažino su šalies istorija, dalyvavome sekmininkų pamaldose.
Renate Reinsve: Taip pat buvome vakarėlyje rumunų namuose. Tai buvo vienas geriausių vakarėlių mano gyvenime!
Sebastianas Stanas: Cristianas mums buvo parengęs labai išsamią veikėjų praeitį. Žinojome, kada Lisbet atvyko į Rumuniją, kaip susipažino su Mihai, kodėl jie nusprendė susilaukti penkių vaikų, kas buvo Mihai tėvas ir kuo jis vertėsi. Visa tai padėjo sukurti tikrovišką šeimą. O vėliau praktiškai apsigyvenome filmavimo vietoje. Daug laiko praleidome tame pačiame name ir jo apylinkėse. Kiekvieną rytą susitikdavome su vaikais, kartu valgydavome pietus ir vakarienę, eidavome į filmavimo aikštelę.
Renate Reinsve: Filmavimas buvo tikras nuotykis. Pasitaikė akmenų griūčių, kartais į filmavimo vietą tekdavo plaukti valtimi. Netoliese nebuvo net maisto parduotuvės.
Sebastianas Stanas: Tačiau visa tai padėjo mums visiškai pasinerti į šią istoriją.
„Kinas turi paskatinti mus mąstyti“
– Cristianai, ko labiausiai tikitės iš žiūrovų, išėjusių po „Fjord“ seanso?
Cristianas Mungiu: Man svarbu, kad žmonės naudotųsi savo kritiniu mąstymu. Gyvenime niekas mums nepasako, kaip teisingai interpretuoti kiekvieną situaciją. Mes patys sprendžiame, remdamiesi savo patirtimi, išsilavinimu ir vertybėmis. Norėčiau, kad žiūrovai suprastų, jog vienoje situacijoje gali egzistuoti kelios skirtingos perspektyvos. Kai vertiname kitus žmones, dažnai nesąmoningai projektuojame į juos savo stereotipus. Galbūt supratę tai tapsime tolerantiškesni, atviresni ir labiau pasirengę kalbėtis su tais, kurie mąsto kitaip. Man atrodo, kad būtent tai ir gali padaryti kinas – ne pateikti paruoštus atsakymus, o paskatinti mus ieškoti jų savo gyvenime.

