Світлана Кострикіна/Tie2
Kovo 16 dieną prasidėjo pagrindinis Lietuvos kino festivalis „Kino pavasaris“. Šiemet jo programoje – trys ukrainietiški filmai, taip pat „Mariupolis -2“, kurį režisavo lietuvių režisierius Mantas Kvedaravičius ir Mariupolyje nužudyto režisieriaus sužadėtinė Hanna Bilabrova. Ko dar gali tikėtis Ukrainos publika iš šių metų festivalio – pasakoja turinio ir programų vadovė Aistė Račaitė bei programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė.
Aistė: Šiemet „Kino pavasaris“ vyks jau 28-ąjį kartą. Festivalis vyksta nuo 1995 metų, su viena pertrauka. Šiuo metu festivalis yra didžiausias kino festivalis Lietuvoje, kuriuo bandoma apžvelgti, kas praėjusiais metais buvo geriausia kino pasaulyje, o kartu žiūrovai gali prisiminti klasiką. Mūsų tikslas, visų pirma, yra pristatyti šiuolaikinio kino naujienas, parodyti svarbiausius kūrinius, prizininkus, bet tuo pačiu kiekvienais metais turime tam tikrą festivalio temą. Prieš trejus metus pradėjome kuruoti specialią programą, kurios pavadinimas taip pat siejosi su pagrindine festivalio tema. Šiais metais mūsų tema – „Pati gražiausia apgaulė“. Tai kino apibrėžimas pagal Jeaną-Lucą Godardą. Taip pagerbiame pernai mirusį Jeaną-Lucą Godardą. Jis buvo labai svarbi kino pasaulio dalis, kuri mums įdomi. Tai yra ne komercinis kinas, o art house, festivalių kinas.
Taigi šiai metais turime retrospektyvą, kur pagrindinis dėmesys skiriamas pačiam filmui, žiūrovo praeičiai. Kas nutinka žiūrovui, kai jis yra kino teatre? Kodėl žiūrite filmus? Ir kodėl jis vėl ir vėl grįžta į kiną? Ko jis ieško? O tuo pačiu bus ir juostos apie filmo kūrimą, apie šią patirtį iš vidaus, apie tai, ką ji duoda. Ši programa, kurią sudaro aštuoni filmai ir viena eksperimentinių filmų instaliacija, pasakoja apie kino galią ir meilę šiam menui.
Dovilė: Taip pat noriu pažymėti, kad mums labai svarbu rodyti lietuviškus filmus. Turime lietuviškų premjerų programą, stengiamės surasti ir parodyti geriausius praėjusiais metais sukurtus filmus. Turime ir trumpųjų lietuviškų premjerų programą.
Ukrainoje jau antrus metus vyksta plataus masto Rusijos pradėtas karas. Kaip tai atsispindėjo festivalyje ir jo programoje?
Dovilė: Pernai karas prasidėjo likus mėnesiui iki „Kino pavasario“ ir jis mus labai palietė. Juolab kad festivalio metu žuvo Lietuvos kino režisierius Mantas Kvedaravičius. Jo atminimui uždarymo ceremonijoje rodysime jo filmą „Mariupolis“.
Aistė: O dieną prieš festivalio startą, rodėme ukrainietiškus filmus. Visos lėšos buvo pervestos labdaros organizacijoms, kurios padėjo Ukrainai. „Mariupolį“ rodėme pirmą dieną, o po to dar kartą pakartosime festivalio uždarymo metu. Tai mums pasirodė geriausias sprendimas.
Dovilė: Šiais metais taip pat daug galvojame apie Ukrainą. Turime tris ukrainiečių režisierių filmus. Ir vienas iš jų dalyvauja mūsų konkursinėje programoje – tai Filipo Sotničenko „La Palisiada“. Taip pat rodysime Antonio Lukico filmą ,,Liuksemburgas, Liuksemburgas” ir turime vieną trumpametražį filmą, dėl kurio labai džiaugiamės – „Ši data“, kurio režisierė Nadia Parfan.
Aistė: Beje, šio filmo prodiuseris yra iš Lietuvos.
Dovilė: Labai džiaugiamės šio filmo pasiekimais. Visų pirma, jis laimėjo specialų apdovanojimą Berlinalėje.
Aistė: Ir svarbu, jei „Liuksemburgas, Liuksemburgas“ ir „La Palisiada“ buvo sukurti iki plataus masto intervencijos, „Ši data“ buvo filmuojama jau karo metu. Kaip žiūrovai, atrodo, sėdime automobilyje, o automobilis lekia karinio Kijevo gatvėmis per barikadas ir kelių užtvaras. O pabaigą šiek tiek atskleisiu – galiausiai paaiškėja, kad pas merginą lekia vaikinas. Ir tuo pat metu jis yra labai mielas ir nepaprastai stiprus.
Dovilė: Ir šis netikėtas rezultatas, mano nuomone, atspindi būseną, kurioje dabar yra Ukrainos žmonės.
Aistė: Laikas tarsi sustojo, bet gyvenimas vis tiek laimi. Žmogaus poreikis kitam žmogui. Todėl tai itin galingas filmas, ir aš džiaugiuosi, kad jis yra mūsų programoje.
Dovilė: Ir mes labai džiaugiamės dar vienu Ukrainos filmu – Filipo Sotničenkos „La Palisiada“. Ji susideda iš dviejų dalių: vienoje iš jų kalbama apie pirmuosius Ukrainos nepriklausomybės metus, kai viskas buvo labai neaišku, ir apie paskutines mirties bausmės aukas Ukrainoje, o antroje – apie tai, kas išliko iki šių laikų nuo sovietinių laikų, kaip tai paveikė mūsų sąmonę, ir būtinybę kuo greičiau atsikratyti šių traumų ir stigmų.
Aistė: Taip pat verta paminėti ne tik „Mariupolis-2“ (velionio lietuvių kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus ir ukrainietės Hannos Bilobrovovos nufilmuotas dokumentinis filmas – red. pastaba), bet ir baigiamąjį filmą, kuris bus autorinis filmas. Tai lietuvių kino kūrėjų darbas – „Laiškas Ukrainai“. Jį Lietuvoje, taip pat Ukrainoje, filmavo apie 100 operatorių.
Jis skirtas Lietuvos atsakui į karą Ukrainoje – kalbama apie humanitarinę ir karinę paramą, tokias iniciatyvas kaip Mėlyna / Geltona Ukrainai ir kitas, atskirų žmonių, kurie visaip padėjo, priėmė pabėgėlius, veiklą ir kt. Kūrėjai filmavo beveik metus – jie turėjo apie 100 valandų filmuotos medžiagos ir šiuo metu tebevyksta postprodukcija, todėl skuba, kad pabaigtų iki festivalio pabaigos.
Žinojome, kad „Laišką Ukrainai“ pasirinkti galutiniu filmu yra rizikinga, nes iš tikrųjų filmo dar nėra, tačiau norime atkreipti dėmesį, kad reikia ir toliau remti Ukrainą. Kadangi galutinis filmas visada sulaukia daug dėmesio, manome, kad tai buvo teisingas sprendimas.
Ar, Jūsų nuomone, plataus masto invazija pakeitė Ukrainos kino suvokimą Lietuvoje ir pasaulyje?
Aistė: Visų pirma, man labai svarbu, kad Ukrainos kinas dabar yra labiau remiamas iš užsienio, taip pat ir finansiškai. Projektus, kurie nebuvo baigti, buvo galimybė užbaigti, o paskui išsiųsti į pasaulį ir parodyti festivaliuose. Labai džiaugiuosi, kad jie atsidūrė dėmesio centre, nes dabar viskas, kas ukrainietiška, suvokiama kitomis akimis. Kinas, literatūra, menas, muzika – visa tai tam tikru būdu suteikia raktą į mums nepažįstamą kultūrą. Jei paklausite, kiek lietuvių lankėsi Ukrainoje prieš karą, jų nebus daug. Manau, kad kultūra ir menas yra langas į šalį ir jos žmones.
Dovilė: Norėčiau papildyti, kad kaip kino festivalis mes visada domėjomės ukrainiečių filmais ir stengėmės su jais supažindinti savo žiūrovus. Dar prieš invaziją. Praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ buvo rodoma daug puikių ukrainietiškų filmų.
Aistė: Pernai rodėme pirmąjį Antonio Lukičiaus filmą („Mano tylios mintys“ – red.), kuris festivalyje dalyvavo prieš porą metų. Taigi pernai kartojome jo filmą, o tada pradėjome gauti daug užklausų dėl papildomų šio filmo rodymo, nes buvo daug norinčių. „Kino pavasaryje“ taip pat vyksta daug privačių seansų įmonėms, norinčioms surengti seansą savo darbuotojams ar klientams. Buvo nepaprastai malonu, nes visos pajamos buvo skirtos padėti Ukrainai. Taigi dabar didelis žiūrovų susidomėjimas turiniu iš Ukrainos.
Ir dar vienas svarbus dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį. Lietuva turi labai mažą kino industriją. Nors ir klesti dabar, bet vis tiek, pavyzdžiui, 90-ųjų epochos lietuvių kine nėra. Taigi Lietuvos publika, kuri mato, pavyzdžiui, „La Palisiada“ ar „Liuksemburgas, Liuksemburgas“, nepaisant skirtingos kalbos, tarsi žiūrėtų filmą apie mus pačius, nes problemos labai panašios, temos labai panašios. Turime pripažinti, kad tam tikru mastu dalijamės istorijos dalimi. Taip, aš manau, kad ko nerandame lietuviškame kine, tą randame kaimyninių šalių kine.
Kaip manote, kas bendro ir kuo skiriasi Lietuvos ir Ukrainos kinas?
Aistė: Nenoriu apibendrinti, bet man atrodo, kad tarp Lietuvos ir Ukrainos kino yra tam tikras panašumas, nes yra labai stipri nauja karta, kuri perima vairą. Ir norisi piešti kiek kitokį savo šalių paveikslą, o ne stereotipines niūrias istorijas iš Rytų ir Vidurio Europos, kurios buvo, tarkime, prieš 10 metų. Kalbant apie skirtumus, manau, nereikia kartoti, kad viena pagrindinė tema dabar dominuoja visame mene.
Dovilė: Taip, ukrainiečių filmai mums labai artimi dramatizmo prasme. Ir dar vienas dalykas: Ukrainos kino kūrėjai turi labai gerą humoro jausmą. Ne tik komedijose, net ir dramose. Mums to dar šiek tiek trūksta. Bet aš manau, kad jau ateina.
Kokius filmus rekomenduotumėte žiūrėti ukrainiečiams, norintiems atrasti lietuviško kino pasaulį?
Dovilė: Šiais metais turime šešias vaidybinių filmų ir devynias trumpametražių filmų premjeras. Taigi, jei neturite daug laiko, patariu nueiti į trumpametražių filmų peržiūrą. Tuomet iš pilnametražių filmų galėsite pasirinkti jus dominančią temą, nes visi jie tikrai daug pasako apie mus ir mūsų kultūrą.
Aistė: Galbūt reikėtų pabrėžti, kad „Kino pavasaris“ nėra visų geriausių lietuviškų filmų demonstravimas. Tenka prisitaikyti prie išleidimo strategijos, todėl, pavyzdžiui, prieš pat festivalį kino teatruose pasirodė dar du puikūs lietuviški filmai: „Poetas“ ir „Paradas“. Tai buvo prodiuserių sprendimas, bet jei būtume galėję, būtume šiuos filmus rodę festivalyje. Yra daug gerų filmų, kurie rodomi už festivalio ribų, kituose festivaliuose. Mūsų užduotis – atkreipti dėmesį į dar neišleistus, bet jau paruoštus filmus, kurie, mūsų nuomone, reprezentuoja mūsų menines vertybes. Ir apskritai vertybes. Taigi „Kino pavasaris“ – maloni pažintis, bet dar ne artima draugystė su lietuvišku kinu.
Festivalis vyks iki kovo 26 dienos.
