V. Rudenkienė/Tie2
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda-ekspozicija, skirta Lietuvos menininkams Vokietijoje. Tai pirmasis ciklo, skirto meno migracijos tyrimams, renginys, kurį pratęs su kitomis šalimis savo ateitį susiejusių lietuvių autorių kūryba.
,,Po antrojo pasaulinio karo vengdami sovietų represijų iš savo gimtinių pasitraukė apie 200 tūkstančių Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) piliečių. 1944 m. pabaigoje – 1945 metais Vokietijos DP stovyklose buvo apgyvendinta apie 70 tūkstančių lietuvių pabėgėlių, tarp jų didelis inteligentijos būrys: rašytojai, dailininkai, teatralai, muzikai, žurnalistai, akademinio pasaulio atstovai, mokytojai. Visi karo pabėgėliai buvo įvardijami niveliuojančiu DP (Displaced Persons) vardu. Lietuviai save vadino išvietintaisiais, žemę, vietą praradusiais, kartais tremtiniais, dypukais, o lietuvių rašytojai DP santrupai suteikė ir metaforinę prasmę: Dievo paukšteliai (Pulgis Andriušis), Dievo pasmerktieji (Antanas Škėma).
Vokietijoje lietuviai būrėsi į visuomenines organizacijas, menininkai spietėsi į profesines draugijas. Buvo įkurtas švietimo mokyklų tinklas, vyko profesiniai mokymai, leidžiamos knygos, spauda. Nepaisant praradimo ir ateities nežinios nuotaikų, prastų buities sąlygų, svetimoje aplinkoje lietuviai stengėsi sukurti savo mažąjį pasaulį, puoselėti tautines vertybes.”
Parodoje eksponuojami Kazio Daugėlos ir Jurgio Gimbuto fotografijos, kuriose simboliškai parodomas lietuvių atvykimas į Vokietiją, sunki buitis ir kasdienybė bei atsisveikinimas su šia šalimi Hamburgo uoste, kada laivais išplaukiama į Jungtines Valstijas.
Paroda apima du muziejaus aukštus, ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Čia buvo ir pirmoji dailininkų odisėjos stotelė, palanki skleistis daugelio tiek žinomų, tiek pradedančiųjų dailininkų kūrybiškumui. Kiek vėliau dauguma jų traukė toliau į JAV, Kanadą, Australiją, Prancūziją ar kitas šalis. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje.
Antroji parodos dalis kalba apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, už geležinės uždangos, ir laiką, kai jos neliko. Ši parodos dalis veiks iki balandžio 30 d.
Tai paroda-lygtis, jungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporos dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945–1950 m. ir 1951–2022 m.), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Pasak kuratorės Rasos Žukienės, šios lygties sprendinys – parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, Vokietijoje išleistas ten kūrusių dailininkų iliustruotas lietuviškas knygas bei grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su, galima sakyti, beribiu šiuolaikinės dailės lauku. Šiandien lietuviai yra ne tik diasporos tauta, bet ir migruojančių, su dviem šalimis – Lietuva ir Vokietija – besitapatinančių menininkų bendruomenė.
