Recenziją parengė Valdonė Rudenkienė
Žinojau, kad ,,Kino pavasaryje” surasiu tą filmą, kuris pravirkdys. Ir tai lietuviškas filmas ,,Per arti”. Simboliškai skamba net pavadinimas. Aišku, kiekvieno patirtys, skoniai, supratimas apie kiną skirtingi. Man filmas pasirodė gilus: stiprus scenarijus, siužeto linija, puikus operatoriaus darbas, dar puikesni aktoriai. Filmas pasakojantis apie tarptautinę įvaikinimo istoriją – seserį Karoliną (Inesa Sionova), brolį Rytį (Ajus Antanavičius) ir jiems laikinai padedančią auklę iš Lietuvos Gabrielę (aktorė Dovilė Kundrotaitė) bei nukelia mus į Prancūzijos provansą (nors veiksmas dėl lėšų trūkumo vyko Lietuvoje), prancūzų šeimą, įsivaikinusią seserį ir brolį iš Lietuvos. Sudėtingi vaikų ir įmotės Žaklinos (Anne Azoulay) santykiai visą filmą kaitina įtampą. Ar šeima iš tiesų pasiruošusi priimti naujus, mažus žmones iš svetimos kultūros į savo aplinką? Ar tai tik dar vienas kaprizas, nes reikia įgyvendinti norą būti tėvais? Žaklinos vyras visiška priešingybė jai. Nors Žaklinos vaidmuo šiek tiek atstumiantis, ypač pradžioje, lyginant ją su iš pirmo žvilgsnio labai miela aukle, tačiau įvykiams pasisukus kita linkme, jie tarsi pateisina Žaklinos personažą, parodę ją kaip itin skaudžiai visas šeimos nesėkmes išgyvenančią, kenčiančią moterį.
Atrodo, tema išanalizuota ir tarsi išgyventa ir pačios režisierės. Panaršius internete, neklystu, Austėja pati ilgą laiką dirbo su vaikais, todėl tema jai nėra svetima. Sako, filme jai buvo svarbu ir dviejų skirtingų kultūrų komunikacijos momentas – vaikai nekalba prancūziškai, įtėviai – lietuviškai. Psichologinę įtampą kuria ir įmotės noras keisti ir kontroliuoti vaikus – šie nori žaisti, dūkti su aukle, įmotė nori, kad jie sėdėtų ramiai prie stalo, gerbtų prancūziškas tradicijas, kurių galbūt net nepažįsta, nes augo kitoje aplinkoje. Ji siekia viską kontroliuoti ir tai dar labiau gąsdina vaikus, kurie vis labiau prisiriša prie auklės. Režisierė parodo nuolatinį tylų psichologinį karą tarp vaikų ir suaugusių, kurie atsakingi už juos. O kartu parodo absurdą, kaip suaugę negebėdami suprasti mažo vaiko norų ir psichologijos, bando jais disponuoti tarsi daiktais ir kariauti su jais.
Pasirinkusi itin jautrią ir sudėtingą įvaikinimo temą, režisierė pasirenka psichologinį kampą vaiko akimis. Ir, atrodo, neprašauna. Filmas visą laiką išlaiko emociją ir įtampą, o galiausiai nustebina netikėta linkme pasisukusiais įvykiais. Režisierė veda stipria psichologine siužetine linija, neleidžia žiūrovui atsipalaiduoti, net pagalvoti, kad jis jau žino kaip viskas pasibaigs.
Įdomu tai, kad keli skirtingų kultūrų personažai subtiliai padeda pažinti ir atrasti skirtingų šalių kultūrų ir tradicijų niuansus. Parodydama, kad net ir maži ir, atrodo, nereikšmingi įpročiai gali nulemti nesusikalbėjimą, nesupratimą ir nusivylimą.
Po filmo norėjosi padėkoti režisierei Austėjai Urbaitei ir komandai už tai, kad neleidžia pamiršti: net tada, kai viskas atrodo paprasta ir aišku, nebūtinai taip ir yra. Dedamųjų dažniausiai būna daugiau.
