Pranešimas spaudai
Kasmet Prancūzijos policija tiria daugiau nei 800 žmogžudysčių atvejų. Beveik penktadalis jų taip ir lieka neišaiškinta. Įkvėpta tikrų įvykių prancūzų režisieriaus Dominiko Mollo drama „Dvyliktosios naktis“ pasakoja tokią istoriją. Kaip jaučiasi pareigūnas, susidūręs su byla, kurios neišmanoma išspręsti? Kanų kino festivalyje rodytą filmą Lietuvos kino teatruose programa „Lokys, liūtas ir šakelė“ pristato balandžio 21 dieną.
Už šią kino juostą režisierius D. Mollas antrą kartą apdovanotas prancūziškuoju Oskaru –Cezario statulėle. Prestižinių Cezario kino apdovanojimų ceremonijoje filmas „Dvyliktosios naktis“ buvo nominuotas 10 kategorijų ir laimėjo 6 iš jų, įskaitant apdovanojimus už geriausią 2022-ųjų filmą ir režisūrą, įvertinti ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai B. Bouillonas ir B. Lannersas.
Filmo veiksmas vyksta tyliame, Alpių apsuptame Prancūzijos miestelyje, kur žiauriai nužudoma jauna mergina Klara. Iš nusikaltimo vietos filmo kadrai žiūrovą perkelia į policijos būstinę, kurioje dirbantys tyrėjai netrukus imsis aiškintis nusikaltimo aplinkybes. Ką tik policijos vado pareigas perėmęs tylus pareigūnas Joanas Vivesas (akt. Bastien Bouillon), šeimyninės dramos kamuojamas jo kolega Marso (akt. Bouli Lanners) ir kiti tyrėjai nagrinėja Klaros žmogžudystės bylą, tačiau jau filmo pradžioje aišku, kad žudikas nebus surastas ir nubaustas.
Kas tuomet „Dvyliktosios naktyje“ prikausto žiūrovo dėmesį, jeigu istorijos pabaiga jau aiški? Tai mįslinga, įtampos pilna atmosfera, į kurią panardina nežinojimas, bejėgystė ir bergždžios pastangos rasti siūlo galą. Stebime tyrėjus, kurių sudėtingą darbą apsunkina absurdiškos kasdienybės detalės – neveikiantis spausdintuvas, biurokratinės ataskaitos, reikalai namuose ir iššūkiai bandant suvaldyti kylantį profesinį nusivylimą. Užsisklendusį, juokams nenusiteikusį policijos vadą Joaną byla ima persekioti, įtariamųjų parodymai pinasi galvoje, bet ką daryti, kai jokių atsakymų į klausimus nėra, o jau reikia nagrinėti naujus nusikaltimus?
Vokiečių kilmės prancūzų kino režisierius D. Mollas (g. 1962) sako, kad jo tikslas, kitaip nei daugumoje policinių dramų, nebuvo suteikti žiūrovui palengvėjimą: „Nenorėjau, kad problema būtų išspręsta, žudikas aiškus, o žiūrovai grįžę namo ramiai uždarytų duris ir eitų miegoti. To negali būti, nes žiaurumas vis dar egzistuoja“. Lietuvos žiūrovai jau galėjo matyti ankstesnius D. Mollo filmus: detektyvą „Tikrai žvėrys“ ir komediją „Naujienos iš Marso planetos“. Tai universalus režisierius, ne tik išnaudojantis tradicines kino kalbos priemones, bet sugebantis nustebinti net ir pačiose paprasčiausiose scenose.
Filmo anonsas su lietuviškais subtitrais: https://youtu.be/WUmi1j3b_iM
