Tie2/BBC
Pateikiame BBC Culture kino kritikų išrinktus geriausius 2023 metų filmus.
1. Saint Omer.
Ši griežta, širdį verianti drama, apie rasę, klasę ir motinystę buvo Prancūzijos kanditatas į „Oskarus“, tačiau filmas nebuvo nominuotas. Alice Diop panaudoja savo patirtį kuriant dokumentinius filmus, pasakojimą ji grindžia realia jaunos senegalietės Prancūzijoje istorija, kuri apkaltinama palikusi savo kūdikį paplūdimyje numirti. Diop herojė Rama, nėščia novelistė, vyksta į Saint Omer miestelį, kad pamatytų teismo procesą, kuris sukelia jos pačios abejones ir baimes. Laurence, teisiama motina, Guslagie Malanda yra rami, beveik sustingusi. Rama, leidžia pamatyti, kaip jos protas siaučia ir širdis daužosi žiūrint, nors veidas išlieka abejingas. Diop filmo dialogus grindė teismo nuorašais, tačiau rezultatais gerokai viršija sausus faktus popieriuje ir sukuria įspūdingą filmą su dviem giliomis ir ryškiomis moterimis ekrane.
2. Close.
Lucas Dhontas seka savo apdovanojimus ir geriausią debiutą pelniusi „Girl“ su kita subtilia, tačiau emociškai draskančia pilnametystės drama, kuri yra tokia natūrali, kad galima ją supainioti su ,,sienomis skraidančia” dokumentika. Filmo herojai Léo (Edenas Dambrine’as) ir Rémi (Gustav de Waele), du 13 metų berniukai, mėgaujasi intymia draugyste bukoliškoje Belgijoje. Tačiau, kai jie įstoja į naują mokyklą, bendraamžių spaudimas ištempia jų santykius iki lūžio taško. Ypač jautrus paauglystės skausmams Dhontas supranta, kad nereikia atvirų patyčių, kad jaunuoliai jaustųsi taip, tarsi iš jų būtų nuolat tyčiojamasi. Berniukų klasiokų ,,klausimų” pakanka, kad jie pasikeitų amžiams.
3. John Wick: Chapter 4.
Naujausia meniško veiksmo kupinos franšizės dalis, kurioje Keanu Reevesas kaip žudikas, už kurio vaidmenį gavo daug simpatijų, kol kas nekonkuruoja dėl metų geriausio pagrindinio komercinio filmo. Su kelių milijonų dolerių biudžetu ant galvos, Vikas nukreipia savo vidinį Džeimsą Bondą, keliauja per Paryžių, Berlyną ir Osaką, bandydamas išvengti nužudymo. Šis filmas yra didesnis ir ryškesnis nei ankstesni „Wick“ filmai, o režisierius Chadas Stahelskis daro jį vizualiai stulbinančiu ir linksmu veiksmu, kupinu kovos menų, ginklų ir kardų. Puikus Reeveso personažas padeda mums prisirišti prie veikėjo, kuris jau seniai prarado kūnų, kuriuos jis išsiuntė anapus, skaičių. Ianas McShane’as visada žavisi kaip Wicko miesto kolega Winstonas, o filmas suteikia mums dar vieną galimybę pamatyti neseniai mirusį Lance’ą Reddiką kaip konsjeržą Charoną.
4. Holy Spider.
Šiurpus Ali Abbasi filmas „Šventasis voras“, pagrįstas tikra istorija apie vedusį statybininką (Mehdi Bajestani), kuris 2000 ir 2001 m. Irano šventajame Mashhado mieste nužudė 16 sekso paslaugų teikėjų. Vaidina Zar Amir Ebrahimi (geriausios Kanų aktorės apdovanojimo laureatė). Ryžtinga nusikaltimus tirianti žurnalistė iš pradžių atrodo kaip „Avinėlių tylos“ ir kitų dideliame ekrane rodomų serijinių žudikų dramų palydovė. Provokuojantis posūkis yra tas, kad kai kurie piliečiai ir politikai mato žudiką kaip vietos didvyrį moraliniame kryžiaus žygyje. Už „Šventojo voro“ slypi visuomenės akyse esantis moterų stereotipų kontekstas, kuris atrodo dar įžvalgesnis po Mahsa Amini protestų.
5. The Worst Ones.
Kartais neprofesionalūs aktoriai ekrane gali atrodyti itin nenatūralūs, tačiau šioje aštrioje, rimtoje, bet lengvoje fantastinėje erdvėje apie vaikus ir paauglius apleistame šiaurės Prancūzijos rajone, yra priešingai. Metadramos sumanymas yra tas, kad studentai yra kviečiami vaidinti išgalvotus savo istorijų variantus ekrane. Būtent tokiu būdu režisierės Lise Akoka ir Romane Gueret, buvusios aktorių atrankos direktorės, dirbo kuriant „The worst ones“, kurių ironiškas pavadinimas nurodo blogą vaikų, kurie tampa aktoriais, reputaciją. Du vaikai ir du paaugliai, kurie vaidina įmontuotame ekrane, susidoroja su juos režisuojančiu bejausmiu vidutinio amžiaus vyru ir juokiasi iš jo. Praėjusiais metais Kanuose „Un Certain Regard“ nominacijos laimėtojas „The Worst Ones“ yra nepretenzingas, tačiau apgalvotas žvilgsnis į išnaudojimą ir vujerizmą filmuojant tikrus gyvenimus.
6. EO.
Kai lenkų cirkas uždaromas, vienas jo atlikėjų – asilas – išsiunčiamas gyventi į jojimo centrą. Bet jis ten ilgai neužsibūna. Vietoj to, ilgaausis herojus keliauja po Europą per daugybę skirtingų žanrų epizodų, tarsi jis vaidintų kaip svečias įvairiuose kituose filmuose. Jo pikareskiškus nuotykius, įkvėptus Roberto Bressono Au Hasardo Baltazaro, vienija sielvartas dėl žmogaus nežmoniškumo žmogui (ir žmogaus nežmoniškumo asilui) ir stulbinančiai psichodelinio filmavimo, montažo ir muzikos. EO direktoriui Jerzy Skolimowskiui gali būti 84 metai, bet jis niekada nebuvo toks įsitraukęs ar energingesnis. Šiais metais nepamatysite kito filmo, kuris būtų toks ekstravagantiškai keistas, bet toks mielas, mylintis ir išdykęs.
7. Return to Seoul.
Davy Chou nedidelės apimties filmas yra apgaulingas. 20 metų įpusėjusi korėjietė Freddie, kuri buvo įvaikinta vaikystėje ir užaugo Prancūzijoje, keliauja į Seulą ir nenoriai ieško savo gimusių tėvų. Tačiau istorija tęsiasi dvejus metus, vėliau penkerius ir vaizduoja Freddie tapatybės jausmų paieškas netikėtais, visiškai įtikinamais posūkiais. Ar ji prancūzė, ar korėjietė; ar jos išvaizda kaip grunge studentės ar prabangios verslininkės; nori ji susirasti mamą ar ne? Park Ji-Min yra gyvybinga, o Chou siūlo gaivų stilių. Jis pasakoja istoriją įprastose erdvėse – siaurose gatvelėse, biuruose, restoranuose – su nušlifuota išvaizda ir intymiu jausmu. Originalus angliškas pavadinimas geriau atspindi jaudinantį filmo tapatybės sūkurį: žmonės, kuriais aš niekada nebūsiu.
8. Infinity Pool.
Naujausias klestinčio subžanro „turtingiems žmonėms saloje blogai“ įrašas „Infinity Pool“ mirga nuo ,,Triangle of Sadness”, ,,Menu” ir ,,Glass Onion”, nors yra niūresnis ir toksiškesnis nei bet kuris iš jų. Aleksandras Skarsgardas vaidina sunkiai besiverčiantį autorių, kuris su savo turtinga žmona lankosi išskirtiniame paplūdimio kurorte. Jis per vėlai sužino, kad šalyje taikoma neatidėliotinos mirties bausmės už tam tikrus nusikaltimus politika, o nuo tada jo atostogos iš pragaro tampa kruvinesnės ir vis keistesnės. Tiesa, ir personažas, ir filmas pasimeta, tačiau šis ekstremalaus kino sūkurys įrodo, kad jo bendražygė Mia Goth (kuri tokia pat įspūdinga kaip ir filme „Perlas“) yra viena nepaprasčiausių savo kartos aktorių, o rašytojas-režisierius Brandonas Cronenbergas yra pakankamai talentingas, kad turėtume nustoti jį lyginti su jo tėčiu Davidu Cronenbergu.
