Tie2
Gegužės 9 d. Prancūzijoje išleistas rašytojo Valdo Papievio romanas “Ėko”. Jį išleido leidykla “Le Soupirail”, iš lietuvių kalbos vertė Caroline’a Paliulis. Lietuviškai knyga išleista 2021 metais.
Valdas Papievis – Paryžiuje gyvenantis prozininkas. Už romaną „Eiti“ (2010) apdovanotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Liudo Dovydėno premijomis. Jo romanas „Odilė, arba Oro uosto vienatvė“ (2015) pateko į geriausių metų knygų penketuką, taip pat išrinktas į meniškiausių metų knygų dvyliktuką. Romanas „Brydė“ Valdui Papieviui pelnė Antano Baranausko premiją. Už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką rašytojas įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Nomeda Gaižiūtė apie ,,Ėko” (,,Šiaurės Atėnai”, 2021-12-03): ,,Taip, ši Papievio knyga labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Rašytojas nustebino aktualijų – migrantų, susvetimėjimo, ekologijos, vertybių kaitos – ryškia artikuliacija, nors ir abejočiau dėl anotacijos teiginio, kad „prozos meistras Valdas Papievis perkuria save iš naujo“. Suviliojo ši frazė, patikėjau ja rinkdamasi knygą. Taip, Papievis neabejotinas prozos meistras, tik vargu ar jis save perkuria: rašydamas žongliruoja jau turimu sintaksės, frazių, netgi veikėjų arsenalu, papildydamas nuogais publicistiniais intarpais, kurie galėtų labai jautriai skambėti interviu su rašytoju, bet prozos kūrinyje panėšėja į svetimkūnius, juo labiau kad nieko originalaus ir netikėto nepasakoma, tik konstatuojama, kad pasaulis nusirito į bedugnę paskui pinigus, sėkmę ir žmonių norą turėti vis daugiau. Kita vertus, toks autoriaus pasirinkimas – tiesiai šviesiai išreikšti savo moralinę poziciją, ir negalì tuo nesižavėti. Retas atvejis. Dažniau poetai ir rašytojai kaltinami menka visuomenės reiškinių refleksija.
Knygos pavadinime – šuns vardas Ėko, kuris išvertus iš prancūzų kalbos reiškia aidą. Tačiau ir ekologijos asociacija (vis dėlto ji pirma pasibeldžia į sąmonę perskaičius pavadinimą) stipri ir pagrįsta visu bežanrės knygos turiniu. Žanras nenurodytas, gal ne taip ir svarbu, nors tai geriau padėtų suprasti autoriaus intencijas ir slaptas kūrinio prasmes. Jį galima perskaityti ir kaip visuomenės skaudulius apžvelgiančią esė, ir kaip socialinį manifestą, ir kaip alegorinį pasakojimą”.
