Recenziją parengė Valdonė Rudenkienė
,,Filmas, kuris galėtų būti drąsiai įtrauktas į mokymosi programas”, – po premjeros Kanų kino festivalyje nugirdau kolegų pokalbį. Ir iš tiesų Jonathano Glazerio ,,Interesų zona” – filmas, po kurio kelias valandas nesinorėjo kalbėti. Nors panašios tematikos, atrodo, jau teko išvysti ir R. Polianskio ,,Pianiste”, ir S. Spielbergo “Šindlerio sąraše”, ir R. Beningni ,,Gyvenimas yra gražus”, britų režisieriaus Jonathano Glazerio Holokausto dramas, paremta rašytojo Martino Amiso romanu, sukrečia savo minimalistine vizualizacija, vaizduojančia šeimos gyvenimą, kurį stebime per moralinio abejingumo prizmę. Aušvico koncentracijos stovyklos komendantas Rudolfas Hoessas su žmona Hedwiga sau ir savo vaikams kuria svajonių gyvenimą čia pat už koncentracijos stovyklos sienos. Žodžiais ir vaizdais nenusakomas smurtas tiek idiliškus namus, tiek žiūrovą pasiekia tik fone nuolat lydinčių vaiduokliškų balsų pavidalu. Kino užkulisiuose kalbama, kad filmo garso režisierius prieš flmavimą paruošė apie 600 puslapių garso analizės, paremtos senais liudininkais, garso stiprumu, kad atkartotų tikrą atmosferą. Kanų kino festivalyje filmas pelnė „Didįjį prizą“, o kritikai netyla, „Interesų zona“ – vienas labiausiai sukrečiančių ir svarbiausių metų filmų.
Režisierius Jonathan Glazer yra žinomas dėl savo unikalios vizijos ir gebėjimo kurti stipriai veikiančius vaizdinius. Jo režisūrinis požiūris šiame filme yra itin minimalistinis ir niuansuotas, leidžiantis žiūrovams patiems interpretuoti ir atrasti gilesnes prasmes. Glazer naudoja subtilius vizualinius simbolius ir tylią įtampą, kad perteiktų savo istoriją be akivaizdaus dramatiškumo, kas sustiprina filmo emocinį poveikį. Kontrasto tarp ramios šeimos kasdienybės ir siaubingų nusikaltimų, vykstančių greta, naudojimas yra viena iš stipriausių filmo meninių priemonių, kurios ne tik sustiprina emocinį poveikį, bet parodo, kaip žmonės gali prisitaikyti ir ignoruoti aplink vykstančius siaubus, jei jie tiesiogiai jų neveikia. Apskritai, „Interesų zona“ yra stiprus meninis kūrinys, kuris sugeba per savo vizualinę ir garsinę raišką perteikti sudėtingas temas ir emocijas. Jo minimalistinis stilius, simbolizmas ir gili moralinė refleksija daro jį išskirtiniu ir vertingu šiandienos kine. Režisierius Jonathanas Glazeris nepabūgsta itin jautrios ir kine, atrodo, iš įvairių kampų aptartos temos. Jis atranda savąjį. Jonathan Glazer sukuria išskirtinį vizualinį stilių, naudodamas minimalizmą ir simbolizmą. Kameros darbas – ypač preciziškas, kiekvienas kadras gerai apgalvotas, o šviesos ir šešėlių žaismas sustiprina filmo emocinę įtampą. Garso takelis, sukurtas Mica Levi (tai jau ne pirmas jų bendras darbas, 2010 metais bendradarbiavo filme ,,Under the skin”), yra subtilus, bet efektyvus, prisidedantis prie filmo atmosferos ir sustiprinantis jausmą, kad tai, kas atrodo normaliu gyvenimu, iš tikrųjų slepia neapsakomą siaubą, o Christian Friedel ir Sandra Hüller puikiai perteikia savo personažus. Jų vaidyba subtili ir įtikinama, parodanti tiek išorinius, tiek vidinius konfliktus. Friedel puikiai perteikia Hossą kaip šaltą ir disciplinuotą karininką, tuo tarpu Hüller subtiliai atskleidžia Hedvigos vidinę kovą ir moralinę dilemą. Scena, kurioje ji matuojasi nužudytos žydaitės kailinius ir susinervinusi juos nusviedžia, nes per maži – visiška cinizmo viršūnė, nors scena – rami šeimos kasdienybė. Ar karo siaubas gali tampti normalus, ar gali gyvenimas tekėti savo vaga, kai už keliolikos metrų vyksta kitas gyvenimas. Greičiau išgyvenimo drama? Klausimai vienas po kito lindo galvon viso seanso metu. Neslėpsiu, vis iškildavo paralelės šiandienai. Ar gali žmonės priprasti prie karo ir neteisybės? Ar karas gali pakeisti žmoniškumo ribų suvokimą? Ar neteisybė gali tapti norma?
„Interesų zona“ kelia gilius moralinius klausimus apie žmogaus prigimtį, moralę ir gebėjimą gyventi normalų gyvenimą šalia siaubo. Filmas apie abejingumą ir žmogaus sugebėjimą prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, apie žmogiškumą ir moralės ribas. Apie pasirinkimus ir sąžinės kompromisus. Jonathan Glazer sukūrė filmą, kuris provokuoja ir palieka žiūrovą su daugybe klausimų. Visų pirma, sau.
