Blausiame kino teatro ekrano spindesyje išnyra šių dienų mitas, kuriame drąsaus Prometėjo poelgio atgarsiai nuskamba per J. Roberto Oppenheimerio gyvenimą. Kaip titanas padovanojo žmonijai ugnį, taip Oppenheimeris ,,padovanojo” pasauliui atominę bombą – precedento neturintį pažangos ir pavojaus šaltinį. Režisierius Christopheris Nolanas, žinomas dėl savo sudėtingų pasakojimų ir kartais protu nesuprantamų koncepcijų, šiuos elementus įlieja į filmo audinį, sujungdamas žmogaus vaidmenį formuojant istoriją ir kolektyvinę atsakomybę už mokslo laimėjimų rezultatus. Prometėjo mitui atsiskleidžiant prieš mūsų akis, „Oppenheimeris“ skatina susimąstyti apie amžiną kovą tarp pažangos ir sunaikinimo bei pažangos troškimo ir jos pasekmių naštos.

Filmo siužetas nėra lengvai palaužiamas žiūrovo akiai. Jis kuriamas prisiminimų intarpais.
Tai beveik du sujungti filmai, nagrinėjantys ne tik atominių bombų sukūrimo Los Alamose istoriją, bet ir poveikį jos kūrėjui bei pasauliui, kurį jis pakeitė amžiams. Vienu iš būdų pasakoti istoriją, Nolanas pasirenka spalvą, naudoja du paralelinius laiko siužetus – rodo Openheimerio ir pasaulio perspektyvas. Spalva padeda atskleisti subjektyvų Oppenheimerio požiūrį. Dėmesys sutelkiamas į jo senąjį gyvenimą, bombos kūrimą Naujojoje Meksikoje ir po to vykusį teismą. Juodai baltos scenos reprezentuoja Robertą Downey Jr., kaip egocentrišką Vašingtono kovotoją. Filmo įvykiai nulemia jo asmeninę vendetą prieš Oppenheimerį. Bet neapsigaukite, viskas nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Žinant Nolano filmografiją ir jo bandymus suvokti mokslo sudėtingumą, paversti juos sensacinga moksline fantastika, o paskui vėl įtraukti daug rimtos dramos (kaip filme “Tarp žvaigždžių”(Interstellar, 2014)). Pašalinus chronologines arba vizualines istorijos įmantrybes, kurios iškreipia realybę, personažams lieka gryna melodrama. „Oppenheimeryje“ sentimentalumo ir melodramos gausu. Istoriją Nolanas klijuoja kaip dėlionę, kurioje netinkamos detalės lieka nuošalyje. Tai filmas, kurį žiūrint reikia mąstyti. Ne tik išgyventi emociškai.

Svarbu ir tai, kad biografinis trileris fokusuojasi aplink Oppenheimerio vidinius išgyvenimus, ne aplink bombą ar karą. Filme gyvename kartu su Cillian Murphy, įtikinamai įkūnijančiu Oppenheimerį.

Naudodamas ilgus ir stambius kadrus bei fokusuodamasis į kino kalbą, Nolanas pasakoja, ką mokslininkas išgyvena. Nors filme apstu veiksmo, visą tai užgožia tekstas, scenos ilgos, kuriose vidinius ir moralinius išgyvenimus įgarsina veikėjai, palikdami laisvės kiekvieno interpretacijai. Dėl to trijų valandų trukmės filmas tampa kalbomis apie mokslą ir labai asmeniškus santykius, kuriuos nutraukia vienas didelis įvykis.

Garsas šiame filme išgyveną  tikrą renesansą. Nolanas tinkamai išnaudoja tylą – kol ilgai tiria bombos kūrimą. Tai filmas, kuriame karo siaubas ne rodomas, o perteikiamas per tai, ką girdime. Ludwigo Göranssono, filmo kompozitoriaus, partitūra yra tokia gyva, kad, be jokios abejonės, tampa viena geriausių šiais metais.

Vis dėlto, Cillian Murphy (filme atliekantis Roberto Oppenheimerio vaidmenį) mus priverčia bent šiek tiek pajausti „Oppenheimerio“ esmę. R. Oppenheimeris – amerikiečių fizikas, žydas ir kairysis, didžiąją savo gyvenimo dalį paskiria atominės bombos kūrimui.  1942 – 1946 metais jis vadovavo atominės bombos kūrimo programai „Manheteno projektas“. Jis vadovavo amerikiečių fizikų-teoretikų grupei, dirbusioje atominės bombos kūrime Los Alamose.

Cillian Murphy kiek galėdamas užpildo Nolano spragas bandant atvaizduoti veikėjo vidinį pasaulį, kai prisijungęs prie Manheteno projekto Oppenheimeris susikompromituoja ir įsipareigoja sukurti neprilygstamo destruktyvumo ginklą. Nors Murphy atliekamas vaidmuo įtikina, tai vis tiek neišgelbėja jo veikėjo nuo paviršutiniškumo. Nolanas naudoja muziką jo nuogąstavimams, baimei ir moralinei dilemai atskleisti. Robert Downey Jr., įkūnijantis veikėją Charles Straussą, vos atpažįstamas. Tai ilgų metų nuopelnas, kai jo sukurtas personažas yra įtikinamas piktadarys, o ne klišinis veikėjas. Matt Damonas filme tampa generolu leitenantu Leslie Groves, Manheteno projekto vadovas, paskyręs Oppenheimerį tiesiogiai prižiūrėti atominės bombos kūrimą. Aktoriaus vaidmuo vienas stipresnių ir įtikinamesnių vaidmenų filme – su įtaigia kalba, ryžtu ir šaltumu, ko ir reikalauja jo veikėjas.

Moters vaidmuo šiame filme, kaip ir daugumoje kitų Nolanų filmų, nėra toks ryškus. Centre matome dvi moteris, kurios įsipainioja į meilės trikampį. Florence Pugh, vieną talentingiausių savo kartos aktorių, ir Jean Tatlock, politiškai įtakingą psichiatrę, turinčią savo istoriją, kuri Oppenheimerio gyvenime matoma tik kaip jo vidinių aistrų kurstytoja. Florence matome ne daugiau nei dvidešimt minučių – gulinčią, sėdinčią ir, žinoma, nuogą. Kita svarbi moteris Oppenheimerio gyvenime – jo žmona Emily Blunt, atliekanti Katherine “Kitty” Oppenheimer vaidmenį – karinga girtuoklė, motinos ir namų šeimininkės vaidmens neatitinkanti moteris. Kitty nėra sustingęs ekrano personažas – matome jos poveikį pagrindiniam veikėjui – ji jaučia, turi nuomonę, daro įtaką. Nolano moterys dažnai demonstruoja emocijas, kurias filmo vyriški personažai slopina. Taip yra ir šiuo atveju, kai filmo moterys atsiskleidžia kaip isteriškos veikėjos, nepajudinamo Oppenheimerio stoicizmo akivaizdoje. Prie šių aktorių prisideda ir daug kitų, kaip Josh Hartnett, Casey Affleck, Rami Malek, Kenneth Branagh. Nors filme dominuoja gera vaidyba, o aktoriai atlieka puikų darbą, vis dėlto filmas toli gražu nėra genialus.

François Truffaut kadaise rašė: „Filmai apie karą, net pacifistiniai, net patys geriausi, nori ar ne, šlovina karą ir daro jį tam tikru būdu patraukliu“. Nolanas atsisako parodyti Hirosimos ir Nagasakio bombardavimą – pasaulinį įvykį, per kurį žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Tačiau, filme rodomas Oppenheimeris, stebintis pirmąją bandomąją bombą, ištaria daugumai girdėtus žodžius: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju“; jis tarsi prisijungia prie kitų istorijos veikėjų – vyrų ir moterų, užkluptų nepaprastų laikų. Filmas bando sukurti jausmą, kad visa tai, kas įvyko per tris valandas kino salėje išties pakeitė pasaulį. Bet niekas čia nevirsta herojumi.