Karolina Česokaitė/Tie2

Turbūt jau niekam nereikia aiškinti, kad kinas – viena įtakingiausių meno rūšių, o filmai dabar visur. Kiekvienais metais į pasaulį paleidžiama jų begalės, tik gaila, kad dalis jų nieko naujo neatneša. Kaip tik – tampa štampu ar perpasakota istorija su kitos kino studijos logotipu. Šiandien dalis filmų ne tik yra paviršutiniški ir pasikartojantys, bet  nesugeba kalbėtis su žmogumi. Kinas praranda prasmę. Sparčiai kylant “vartotojų” epidemijai, kinas tampa tiesiog vartojamu, o kino industrija pradeda panašėti į banalių šiukšlių versmę. Ne paslaptis, kad per pastaruosius 30 metų, kino pramonė pasikeitė visais frontais. Šiandienos filmai gaminami tiesioginiam vartojimui. Nors už to slepiasi talentingų žmonių komanda, pasigendama vieno – individualaus menininko vizijos. Viskas tapo pragmatiška ir apie nieką. Pramoga, kuri niekur nedingsta ir nepalieka nieko vertingo. Dažnai kine pamatysime ne žmogaus, o aplinkybių istoriją. Visiškai pamirštamas siužetas. Tarp visų pateikiamų žmogaus problemų, pats žmogus lieka nuošalyje. Iš esmės šiandien istorijų pasakojimas tapo pritaikytas emociškai silpnesnei ir dopamino pripumpuotai visuomenei, kuri gali tai suvirškinti.

Vienas iš vokiečių naujosios bangos atstovų, režisierius Wim’as Wendersas sako: “Dabar žmonės laiko savaime suprantamu dalyku, kad filmai neturi nieko bendra su jų gyvenimu. Tai tapo filmų apibrėžimu. Liūdna. Manau, kad filmai gali gražiai nušviesti mūsų gyvenimus. Aš labai mėgstu tikrovę. Jausti ir gyventi šiandien. Manau, kad tai yra kažkas, apie ką filmai gali kalbėti. Tačiau ši idėja jau beveik pasenusi.“

Wim’o Wenders’o “Dangus virš Berlyno” imasi elementariausios temos – būti žmogumi. Dviejų valandų trukmės filme kūrėjas gilinasi į žmogaus emocijas: meilę, kančią, liūdesį, smalsumą, savęs paieškas. Reikia susikaupti, susikoncentruoti ir pradėti gyventi filmu. Ne visi jį supras. Ne visi įsijaus. Šiandienos masinio vartotojiškumo visuomenė to nemėgsta. Todėl ir dabartinis kinas toks – skirtas būtent tokiai visuomenei: filmai kalba potemėmis, ne temomis. Todėl šiuolaikinėje konformistinėje kino industrijoje vargu ar atsirastų vietos tokiam filmui. Šiandien viskas sukasi apie mažas detales, taip ir neatskleidžiant didesnio paveikslo. Bet grįžkime prie Wim. Kalbėdamas apie žmogaus būtį, Wenders’as nevengia ilgų kadrų, poetinės kino kalbos. Režisieriui siužetas nėra svarbiausia filmo dalis, kai kurie įvykiai, potyriai nutinka be jokio paaiškinimo, jam svarbiau, kad žiūrovas užčiuoptų žmogaus trapumą laike. Kamera plaukia per Berlyną ir dokumentuoja gyvenimą, kuris iš paukščio skrydžio leidžia pamatyti mus pačius. Paprastai pasakius, filmas kalba apie žmogų – jo dvasinę ir fizinę patirtį.

Damielis (Bruno Ganz) ir Cassielis (Otto Sander), du slogia vienatve apsirengę angelai, globojantys nuskriaustuosius niūriame Berlyne, likus trims metams iki sienos griūties. Romantiškoje Wim’o Wender’so fantazijoje atskleidžiama dehumanizuojanti socialinės izoliacijos įtaka asmens tapatybės raidai, pereinant iš dieviškumo į žmogiškumą. Sąmoningai pasirinkta juodai balta kinematografija atskleidžia angelų ir žmonių ryšio stoką. Miestas parodomas tarsi užpelkėjęs, sustojęs laike. Wenders’as filmą pradeda su Berlyno, atskirto siena, panorama iš angelo žvilgsnio. Taip susitinkame su Damieliu, angelu nusivylusiu savo nemirtingos egzistencijos tikrove. Jo ir šalia esančio pakeleivio angelo Cassielio tikslas amžinai dokumentuoti kasdienį žmonių gyvenimą. Nors jo kaip angelo gyvenimas yra pripildytas įvairiausių mirtingųjų bėdų, potyrių ir išgyvenimų, Damielis nesupranta nei vieno iš išvardytų gyvenimo malonumų. Filme lėtai auga, palaipsniui stiprėja jo poreikiai – poreikis patirti, o ne tiesiog stebėti. Galiausiai, Damielis iškeičia vienspalvę, abstrakčią amžinybę į nuolat emocijomis pulsuojančią tikrovę. Žinoma, tai nereiškia, pasak Wenders’o, kad viskas, kas susiję su buvimu žmogumi – nenutrūkstamas malonumas. Atvirkščiai, filme netrūksta žmonių kovos ir kančios, nesvarbu, ar žmogaus, priartėjusio prie savižudybės, ar sunkumų gyvenimo gatvėje pavidalu. Jis pripažįsta, kad visi šie dalykai egzistuoja ir filmo aplinka nesistengia apsaugoti žiūrovo nuo atšiaurių gyvenimo realijų. Kino Wenders’as nesistengia paversti lėkšta pramoga, kalbėdamas apie žmogų, bando perteikti emocinius ir psichologinius išgyvenimus. Tai nereiškia, kad kiti, mažiau gilesni filmai, yra ir mažiau vertingi. Filmai visada buvo ir yra vieta, kuri leidžia pabėgti ir atsipalaiduoti nuo kasdieninio gyvenimo. Kam nepatinka angelai ir pasaulis, kurio nematom? Būdas atskleisti jų matymą, mintis ir gyvenimą yra puikiai perteikiamas pasitelkiant kino elementus, kurie dabar, deja, nyksta.

Filmo angelai praleido metus, galbūt šimtmečius, fiksuodami žmogaus egzistavimą, tačiau vis dar nesuvokia, ką reiškia būti žmogumi. Štai kodėl pagrindinio veikėjo Damielio padėtis yra tokia intriguojanti. Jis nebenori tiesiog dokumentuoti įvykių, bet nori juos jausti kaip paprastas žmogus. Jo žmogiškosios patirties noras tik sustiprėja, kai jis įsimyli drąsią cirko artistę Marion (Solveig Dommartin). Cirkas, kuriame trapecijos triukus atlieka Marion vaizduojamas kaip pabėgimas nuo atšiaurios, niūrios miesto aplinkos. Tačiau žinia, kad cirkas užsidaro dėl pinigų trūkumo, leidžia suprasti koks laisvės jausmas yra trumpalaikis. Vis dėlto, Damielį žavi jos stiprus vidinis noras gyventi, o ne vien egzistuoti ir išgyventi. Wenders’as parodo Marion ir kitų Berlyno gyventojų požiūrį – užsibarikaduoti tikromis ir įsivaizduojamomis sienomis, taip niekada neatrandant tikrojo ryšio vienas su kitu. Tuo pat metu pateikęs problemą, režisierius, atrodo, iškart pateikia ir sprendinį – meilė. Meilė, kuri atsiranda iš dviejų skirtingų pasaulių, bet ji yra vienodai stipri. Ir istorijai pasisukus ties šia linija, filmo moralas įgauną dar kitokią spalvą.

Berlynas gali ištrūkti iš šios monochromatinės kančios. Tuštumą berlyniečiai siekia užpildyti nereikalingais pasakojimais, atsiminimais ir kalbomis, kurios sukasi vis iš naujo. Žmogus per daug užsidaręs, paskendęs savyje ir apsistatęs sienomis; atvirumas – tai ko nebėra šiuolaikinėje visuomenėje. Nors filmas sukurtas daugiau nei prieš tris dešimtmečius, tos  mintys, atrodo, nepasikeitė. Šis savęs mėsinėjimas kelia ir tapatybės klausimą: esame susvetimėję, nežinome, ko norime ir kas esame. Augant toksiškai nuolat savęs ieškojimo kultūrai, prarandame laiko nuovoką, gyvename praeitimi, taip niekada iki galo nejausdami dabarties ir aplink mus supančių žmonių ryšio. Wenders’as nenaudoja holivudinių įmantrybių, tam, kad žiūrovas išlaikytų dėmesį ir įsijaustų. Tai vienas iš tų filmų, kurie leidžia tiesiog būti ir augti.