Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Rudeniui prasidėjus, menininkai pakvietė vilniečius ir miesto svečius apsilankyti naujose parodose. Keliose galerijose atsidarė vyresnės kartos menininkių parodos: Eglės Vertelkaitės, Eglės Rakauskaitės, Jurgos Barilaitės, tačiau sulaukėme ir jauno menininko parodos. Kalbu apie Beną Liandzbergį ir jo personalinę parodą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotektoje – ,,Gimęs nepriklausomybėje”. Trumpai paieškoję internete sužinosite, jog autorius nesenai baigė įvietinto meno magistro studijas ir be sportbačių dizaino ekspozicijos, kurią autorius surengė Vilniaus dailės akademijoje šį pavasarį, paroda Mažvydo bibliotekoje yra pirmoji autoriaus personalinė paroda už akademijos ribų. O tai – svarbus žingsnis kiekvienam menininkui. Tad ką apie save pasako Liandzbergis savo parodoje?
Parodos pavadinimas leidžia spėti autoriaus amžių – jis jaunesnis nei 33-eji. Anotacijoje B. Liandzbergis sako, jog ši paroda yra „apie laikmetį, kuriame turime tiek daug laisvės (na, bent jau mūsų šalyje), nors dažnas iš mūsų turime savus pančius – pačių mūsų ar kitų sukurtus. Tad kviečiu kūriniuose atrasti priešpriešas ir per jas patirti visą parodos malonumą.“
Taigi paroda yra apie laisvę išorėje ir pančius viduje arba tai, kas trukdo mėgautis mūsų turima laisve. Kitaip tariant, autorius suvokia ir išnaudoja geopolitinę, sociokultūrinę mūsų šalies padėtį savo kūrybai, parodo savo, šių laikų individo, žvilgsnį. Į ką? Į viską aplink: sporto rūmus, šieno kupetas ir karves pakelėje, kaukėtus žmones iš pandemijos laikų, Eifelio bokštą ir galiausiai į XIX amžiaus romantizmą primenančius kelionių herojiškus portretus.
Paroda struktūriškai padalinta į dvi dalis, kurias nulemia ekspozicinės erdvės – bibliotekos penkto aukšto antresolė. Gimus nepriklausomybėje ir augus mieste su televizoriumi bei kiemo draugais, kaimų kultūra nepirklausomybės miesto vaikams greitai tapo neįdomi. Nekalbant jau apie lietuvių literatūros pamokas mokykloje, kurių metu buvo sudėtinga suprasti lietuvių rašytojų kūrinius, nes dauguma jų kalbėjo apie kaimo realijas, ne miesto. Kaimo ir gamtos grožis neatrodo idealizuoti B. Liandzbergio kūriniuose. Čia karvių ženklinimas (002, 2022) randa santykį su pasimatymų kultūra (Jei du už vieno kainą, tai reikia imti, taip? 2023), o šieno laukai (STOPberry fields forever, 2023) yra blokuojami Stop ženklų, kurie sufleruoja draudžiamą teritoriją, pasak autoriaus, praėjusios vaikystės būties lengvumą. Įdomu, ar menininkas yra buvęs nors vienam renginyje, kuris vyko Vilniaus sporto rūmuose? Savo drobėje šį sovietinės architektūros pavyzdį jis apjuosė dovanų kaspinu ir perkėlė iš Neries pakrantės į visai kitą – jau tapybinę erdvę. Sporto rūmai čia jau neatrodo kaip kokie nors gražūs renginių namai pilni triukšmo ir gyvybės -labiau kaip miręs pastato fasadas, koks jis yra pastaruosius 15 metų. Šio kūrinio pavadinimas – ,,Dovana iš senelio” (2022), taip pat yra nuoroda į sovietinės ir nepriklausomybės kartų skirtumus, tam tikrą sarkazmą, o kartu ir gilesnius egzistencinius apmąstymus.
Meno ir aukštojo mokslo institucijos, Vakarų meno šedevrai ir ikonografija taip pat atranda vietą Liandzbergio kūryboje. Tačiau dvi figūrinės kompozicijos, vaizduojančios vienišus žmones, mano nuomone, yra stiprioji šios ekspozicijos dalis: viena stovinti ant liepto galo, nugara į žiūrovus (Ar tai teks daryti visa gyvenimą?, 2023), kita – kalnuose pritūpusi, pozuojanti kamerai (Guliverio kelionės, 2022). Dramatiškus vokiečių romantizmo kūrinius primenantys B. Liandzbergio darbai siūlo šiuolaikišką smagų ir aštresnį požiūrį į vartotojišką visuomenę bei turistavimą.
Šioje Beno Liandzbergio parodoje kūrinius tarpusavyje akivaizdžiau vienija tapybinė raiška, ne paveikslų naratyvas. Ši raiška yra lakoniška, tačiau menininko sumanymams puikiai tinkanti. Maišydamas Pop Art’o ir siurealizmo elementus, B. Liandzbergis išgauna šiuolaikišką tapybos darbų kolekciją. Nors kiekvieno darbo motyvas tarpusavyje tarsi kalba apie skirtingus dalykus, tačiau nutapyti plokščiai, itin ryškiomis spalvom, šie paveikslų motyvai įgauna naujas, juos jungiančias reikšmes, kritikuojančias ir pašiepiančias mūsų gyvenimo realijas.
Paroda veikia Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 5-ame aukšte, iki lapkričio 9 dienos.
