Recenziją parengė Karolina Česokaitė
Šiam filmui netinka pasakymas ,,na, kaip lietuviškas – tikrai geras”. Filmas kalba ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Filmas predententas į Oskarų nominaciją, Europos kino apdovanojimus, o tarptautiniame Sundance festivalyje Marija Kavtaradzė buvo pripažinta geriausia režisiere.
Nagrinėdama vieną iš svarbiausių kino temų – meilę, Marija Kavtaradzė atskleidžia santykius modernioje visuomenėje. Kas yra tikra meilė? Ar meilė gali egzistuoti be intymaus fizinio ryšio? Kas yra ,,normalus” romantinis santykis tarp dviejų žmonių? Tai tik keli iš daugelio iškeltų klausimų filme ,,Tu man nieko neprimeni”. Problemos, su kuriomis veikėjai susiduria, yra pagrįstos jų pasiaukojimu ir kompromisu santykiuose. Tai įdomus požiūris į intymius santykius, kurių kine nėra daug, o tai atveria kelią naujos dinamikos tyrinėjimui ir diskusijoms apie tai, kaip veikia ryšiai ir kiek žmogus gali pasikeisti, kad meilė sustiprėtų.
Istorija pakankamai aiški: matome du skirtingus žmones, kurie įsimyli ir turi perlipti per save, kad būtų kartu. Čia susitinkame su Elena (Greta Grinevičiūtė) – moterimi, kuri nemėgsta tramdyti savo jausmų ir nevengia demonstruoti kūno. Ji – šokėja. Kita vertus, Dovydas (Kęstutis Cicėnas) – aseksualus vyras, vertėjas į gestų kalbą. Jis nori sukurti emocinį ryšį su kitu žmogumi, tačiau neturi tam būdų. Jam pačiam sunku kalbėti apie tai koks jis yra. Elenos ir Dovydo tarpusavio ryšys analizuojamas per abiejų veikėjų santykį su kūnu. Jausmingumas ir erotiškumas, kurį Elena jaučia per šokį, atitinka tam, kaip Dovydas pasitelkia savo kūniškumą, kad atskleistų tas pačias mintis ir emocijas, versdamas gestų kalba.
Ekrane mažai žodžių, tačiau apkabinimas, glostymas, šokis atskleidžia prieraišumą, kurį šie du žmonės jaučia vienas kitam: meilės yra daug net tada, kai nėra seksualinio kontakto. Santūrus M. Kavtaradzės požiūris išvengia filmo virsmo į melodramą ir paryškina poros intymumą: puikus operatoriaus darbas leidžia įsijausti, o muzika neužgožia vaizdo. Daugeliu atvejų šokio scenos vyksta visiškoje tyloje: kūnams tarsi leidžiama kalbėti, parodoma fizinio kontakto svarba. Elenos emocijos ir nusivylimai kontrastuoja su gražiais kadrais, kai Dovydas verčia romantišką dainą į gestų kalbą. Meilės istorija prasideda nuo pat pirmos minutės. Veikėjai vienas kitą pamato šokio pamokoje. Abu dirba su kurčiųjų mokinių grupe. Elena moko šokio, Dovydas verčia. Tai gražus režisierės prisilietimas apie jų gebėjimą ir pastanga sukurti kažką gražaus iš dviejų, rodos, nesuderinamų pasaulių. Elenai bandant užmegzti intymius santykius su Dovydu, jis pareiškia, kad negali jausti seksualinio potraukio. Po šios žinutės filmas atrodo sustoja, besirituliojant istorijai, veikėjai užstringa santykių cikle. Ir iš esmės gražu, stambūs planai leidžia pilnai pabūti kartu jų santykyje, kuris paremtas emocine trauka. Filmas veikėjų lūpomis kalba apie tai, kad santykiuose nėra taisyklių, tai – tik dviejų žmonių nustatytos ribos. Tačiau filmo gale žiūrovui vistiek lieka klausimų apie aseksualumą.
Išgyvenu istoriją kartu su Elena, bandau suprasti ją ir leistis į meilę. Nors pokalbiai labai organiškai ir tikri, viskas užstringa sprendžiant jų meilės suderinamumo problemą: dažnai kalba sukasi tik apie seksą, kurio nėra. Gerai, kad filmo antitezė ir yra apie tai, kad santykiai nėra tik seksas. Bet kas daugiau? To ir pasigedau. Norėjau daugiau sužinoti, išmokti. Žinoma, filmas neskirtas mus mokyti, jo naratyvinė jėga – jausmai, emocijos, kurių filme netrūksta. Vis dėlto, matant nestereotipinį santykį, norisi suprasti, įsigilinti. Dėl filmo „veikti ir kartoti“ struktūros, sunku patikėti istorija, dažnai pasiekę kliūtį veikėjai grįžta į savo santykių pradžią, kartais atrodo problema visai neišsprendžiama, o filmas juda tolyn. Gal tai vienas iš atsakymų kaip atskleisti lėtą gyvenimo tempą ir su juo susijusius sunkumus, tačiau galiausiai tai pradeda blaškyti ir verčia laukti filmo pabaigos. Gretos Grinevičiūtės ir Kęstučio Cicėno vaidyba tikra ir jaudinanti. Būta scenų, kur G. Grinevičiūtės akys prabyla be žodžių. Nors filmo istorijos pabaiga atvira, žiūrovas vis dėlto gauna ilgai išlauktą “gerą pabaigą”. O mes taip ir nesužinome, ar veikėjai lieka kartu, tačiau žinome, kad jie atranda savo ypatingą bendravimą. Tai vienas iš filmų, kuris kalba apie kitokius dviejų įsimylėjusių žmonių santykius ir laužo įprastas, nusibodusias klišes.
