Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Man – gimusiam Nepriklausomybėje, pasakojimai apie sovietmetį dažnai atrodo labai tolimi ir sunkiai suvokiami, o ir per paskutinius trisdešimt metų Lietuvoje labai sumažėjo sovietinio palikimo artefaktų: vien per pastaruosius dešimt metų – Vilniaus žaliojo tilto pokytis, Cvirkos skvero išlaisvinimas nuo sovietinių paminklų. Ši paroda gali tapti trūkstama detale, suvokiant su kokia realybe gyveno vyresnė, gimusi sovietmečiu ar dar anksčiau, karta. Ir ne tik. Tokia paroda atspindi ne tik praeitį, tačiau ir dabartį Ukrainos karo kontekste. Nes XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus. O okupantų ideologinės klišės atsikartoja ir šiandienos agresorių retorikoje.
Gedimino kalno papėdėje, šalia karaliaus Mindaugo skulptūros, atsidarė Naujasis Arsenalas (Arsenalo g. 1, Vilnius). Anksčiau ši vieta vadinta Lietuvos nacionaliniu muziejumi, kuriame buvo galima pamatyti mūsų šalies istorijos ekspoziciją, su etnografinių trobų vaizdais ir spaudos draudimo laikus iliustruojančiomis moterimis prie verpimo ratelio. Šią vasarą prasidėjo naujojo Arsenalo pastato restauracija, o jau vasaros pabaigoje čia atsidarė dvi naujos parodos: „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ ir „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“. Abi parodos konceptualiai tarpusavyje yra susijusios, o jas papildo dar ir archeologiniai ieškojimai vykstantys šiame pastate. Tačiau šį sykį plačiau apie pirmąją parodą.
Buvęs nacionalinis muziejus pasižymėjo tradicine ekspozicija, kurioje eksponatus tarpusavyje jungė ne koncepciniai ryšiai, o labiau istorinės aplinkybės. Tačiau paroda „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ iškart lankytojus pakviečia į istoriją žiūrėti iš lyginamosios perspektyvos, atskleisdama parodos tyrinėjamo objekto sudėtingumą. Parodos pristatyme sakoma: ,,„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus.” Viena iš istorijos mokslo funkcijų – kurti naratyvus apie praeitį. Šie naratyvai pasitelkiami švietimo sistemos ir perduodami vaikams mokyklose, kuriant jų savimonę. Sovietmečiu augę žmonės šioje parodoje pamatys turbūt seniai regėtus vaizdus ir girdėtas istorijas, o nepriklausomybėje augę lankytojai čia pamatys tai, ką blaiviu protu iš pradžių yra sudėtinga suvokti – sovietinės ideologijos kanonus atitinkančius kūrinius, kurie iliustruoja Antrojo pasaulinio karo patirtis. „Neišspręstos kompozicijos“ paroda eksponuojama siekiant žiūrovui pateikti išsamų sovietinės ideologijos požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą ir jį dekonstruoti. Vos įžengus į parodą pasitinka puikus idėjos pristatymas – gigantiško formato Vytauto Mackevičiaus socialistinio realizmo „šedevras“, vaizduojantis lietuvių delegaciją 1940-ais metais Maskvoje pasirašant prašymą stoti į SSRS. O šį paveikslą seka gerokai kuklesnis, graikų tragedijas cituojantis Marijos Rožanskaitės kūrinys „1941-ieji metai“ (1972), kuriame matosi kita medalio pusė – ką reiškė Lietuvos aneksija daugeliui lietuvių – tremties vagonai į tolimas Sibiro žemes. Tiesa, parodoje šie kūriniai eksponuojami skaidrių pavidalu (šalia eksponato yra prierašas, nurodantis, jog Mackevičiaus paveikslas nėra eksponuojamas dėl jo būklės, o Rožanskaitės – šiuo metu yra Mo muziejaus parodoje „Vilniaus pokeris“), tačiau rodant juos vieną paskui kitą, ne tik jaučiasi kūrinių mastelių, meninių formų, ir teminiai skirtumai, bet atsiranda ir scenografinis parodos aspektas primenantis miražo efektą.
Pirmoje salėje galima susipažinti su istorinių naratyvų skirtumais ir esminėm sąvokom – kas yra Antrasis pasaulinis karas ir kas yra Didysis tėvynės karas. Kodėl skiriasi šių istorinių įvykių pavadinimai? Juk, iš pirmo žvilgsnio, jie reprezentuoja tą patį Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau skirtingos šių istorinių įvykių laiko juostos ir svarbiausi įvykiai greitai leidžia suvokti esminius skirtumus. Įprastai Antrojo pasaulinio karo pradžia laikoma 1939 metų rugsėjo 1-os dienos nacių invazija į Lenkiją, o pabaiga – 1945 metų rugsėjo 2-ą diena – oficiali Japonijos kapituliacija. Bet Didysis tėvynės karas, apie kurį kalbama šiame istoriniame parodos kontekste, prasidėjo 1941-ų metų birželio 22-ą dieną ir baigėsi 1945-ų metų gegužės 9-ą. Kitaip tariant, Sovietų Sąjungoje šis karas truko trumpiau, nes yra nutylima apie 1939-ų metų rugpjūčio 23-osios nepuolimo sutartį tarp sovietų ir nacių, o sovietų raudonosios armijos dalinių dislokavimas įvykęs tų pačių metų rudenį Baltijos valstybėse – tai esą tik draugiškas gestas, siekiant esą ginti ,,mažuosius kaimynus”. Parodos kontekstas ir eksponatai mena apie iškreiptus istorinius faktus, sovietinę propogandą, apgaulę ir manipuliacijas, naudotas sovietų, kuriant sau palankų istorinį naratyvą. Pavyzdžiui, apie ultimatumus, duotus Baltijos valstybėms 1940 metų birželio mėnesį ir po to sekusias aneksijas, čia išvis nieko neminima… Nieko keisto. Juk, pasak sovietinio propogandinio naratyvo, tai pačios Baltijos valstybės pasiprašė būti priimtos į SSRS. Tokia ,,rusiško gelbėtojų vaidmens” tema labai atpažįstama ir šiandien. Deja, nors laikai keičiasi, bet metodai išlieka tie patys.
„Neišspręstos kompozicijos“ parodoje nagrinėjamos dvi realybės – tikroji ir sukurta sovietų ideologų. Po parodos idėjos pristatymo leidžiamės gilyn į Didžiojo tėvynės karo (DTK) naratyvą, kuris parodoje atsiskleidžia sovietinėje lietuvių dailėje; jo trumpą priešistorę ir svarbiausius įvykius: nuo to, kaip lietuviai esą „savo noru“ patys pasiprašė būti prijungti prie didžiosios Sovietų sąjungos, iki gegužės 9-ąją minimos pergalės ir vėliau karo didvyriams skirtų paminklų statybų. Parodos eigoje vieni lankytojai susipažins, o kiti prisimins įvairius sovietų sukurtus DTK mitus ir herojus – nacių sunaikintą Palangos pionierių stovyklą; Mariją Melnikaitę; Petro Cvirkos sukurtą berniuko personažą iš apsakymo „Lakštingala“; šešioliktosios lietuviškosios divizijos ,,didvyriškas kovas”; Lietuvos miestų ,,atkovojimą” ir t.t. Žinoma, nepamirškim ir socialistinio realizmo kanonus atitinkančios raiškos – visos šios temos meno kūriniuose apdainuotos patosiškai, didvyrišku tonu, su skvarbiais sovietinių herojų žvilgsniais, debesų pragiedruliais virš pergalingo mūšio lauko ir t.t. DTK istorija parodoje išdėstyta trimis pavidalais: pirmiausia dideli tekstai ant sienų, pateikiantys DTK įvykius ir juose dalyvavusių herojų bei tautų kovas; antra parodos ekspozicijos dalis – tai eksponuojami kūriniai iliustruojantys karą (tačiau jų ekspozicija įteigia šiuolaikišką požiūrį į socrealistinį meną, ypač Marijos Melnikaitės teminė ekspozicija). Trečioji parodos ekspozicijos dalis – tai mažesni tekstai šalia eksponatų, kuriuose galima rasti aiškinamąsias kūrinių detales ir taip pat rasti specifinę informaciją apie kūrinių autorius. Ši ekspozicijos dalis stipriai praplečia kontekstą ir „Neišspręstą kompoziciją“ padaro ne tik gerai vizualiniu-konceptualiu požiūriu eksponuojama paroda, tačiau ir įdomia muziejine ekspozicija, žiūrint iš istorinės perspektyvos. Specifinės detalės (pvz. paaiškinimai, kuo skiriasi terminai „sovietinis“ ir „tarybinis“, kuriuos buityje dažnai girdime maišomus tarpusavyje; autorių biografinės detalės ar istorijos susijusios su šiais kūriniais) užfiksuotos aiškinamuosiuose tekstuose stipriai praplečia kūrinių kontekstą ir leidžia į juos žiūrėti kaip į specifinius anų laikų artefaktus, už kurių slypi konkrečios idėjos, žmonės bei jų gyvenimai. Ypač paveiki Bronės Jacevičiūtės išpažintis. Tokios istorijos slypinčios už socrealistinių kūrinių, sukuria jiems pridėtinę vertę, kuri galbūt kompensuoja meninės vertės stoką, o „Neišspręstos kompozicijos“ parodai, kuri nagrinėja sovietų sukurtą DTK mitą, prideda itin svarbų subjektyvios patirties pradą. Parodos eigoje, gilinantis į šią alternatyvią realybę, sunku viską įsivaizduoti ir suprasti. Bet galiausiai parodos pabaigoje palengvėja – kai pamatai Zarasų peizažą, išlaisvintą nuo Marijos Melnikaitės paminklo. Tai dar sykį primena, jog gyvename normalioje, nepriklausomos Lietuvos realybėje.
„Neišspręstos kompozicijos“ parodoje lankytojas kviečiamas pažvelgti į nevienalypį Antrąjį pasaulinį karą mažiausiai iš trijų taškų: asmeninio – vertinant viską pagal savo žinias ir požiūrį į šį istorinį įvykį; per sovietinių struktūrų sukurtą naratyvą – stebint muziejaus eksponatus ir iš jų sukuriamą naują Antrojo pasaulinio karo, o pagal sovietų naratyvą -Didžiojo tėvynės karo, istoriją; ir atsiminimus iš liudininkų bei kūrinių autorių autentiškų pasakojimų, aprašytų šalia parodos eksponatų. Parodoje išeksponuotas ir iš lėto dekonstruotas totalitarinės valstybės sukurtas patosiškas naratyvas apie didžiąją sovietų pergalę Antrajam pasauliniam kare, kuris nutyli ir iškraipo tikrąją Lietuvos istoriją. Man – gimusiam Nepriklausomybėje, pasakojimai apie sovietmetį dažnai atrodo labai tolimi ir sunkiai suvokiami, o ir per paskutinius trisdešimt metų Lietuvoje tikrai sumažėjo sovietinio palikimo artefaktų: vien per pastaruosius dešimt metų – Vilniaus žaliojo tilto pokytis, Cvirkos skvero išlaisvinimus nuo sovietinių paminklų. Ši paroda gali tapti trūkstama detale, suvokiant su kokia realybe gyveno vyresnė, gimusi sovietmečiu ar anksčiau, karta: sukurtas patosiškas pasakojimas apie esą ,,didingą sovietų pergalę” kare prieš nacius, neminint jų padarytų karo nusikaltimų Baltijos valstybėse ir mūsų tautos genocido sovietų okupacijos metais, pradėto dar 1940-aisiais. Tokia paroda atspindi ne tik praeitį, tačiau ir dabartį Ukrainos karo kontekste. Mums primena, kad istorijos samprata kuria mūsų, kaip individų ir kaip tautos, identitetą, o totalitarinės, imperialistinės valstybės užkariautuose kraštuose visada siekia perrašyti istoriją, kad legitimizuotų svetimų teritorijų aneksijas, savo niekšybes ir nusikaltimus ne tik kitų, bet ir savo akyse. Akivaizdu, kad XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia ir mūsų laikus. O okupantų ideologinės klišės atsikartoja ir šiandienos agresorių retorikoje.
Paroda veiks iki 2024 metų kovo 3 dienos.
