European film academy/Tie2
Gruodžio 9 d. 36-ųjų Europos kino apdovanojimų proga legendiniam režisieriui Béla Tarrui įteiktas garbės apdovanojimas. Šiuo apdovanojimu Europos kino akademija pagerbė išskirtinį režisierių ir stiprų politinį balsą turinčią asmenybę, gerbiamą kolegų, ir vertinamą viso pasaulio žiūrovų.
Béla Tarr gimė Vengrijoje. Savo pirmuosius mėgėjiškus kino kūrimo eksperimentus pradėjo būdamas 16 metų. Jo pilnametražis debiutas įvyko 1979 m. su FAMILY NEST, kuris iškart laimėjo Manheimo kino festivalyje Grand Prix. 1982 m. „The PREFAB PEOPLE“ buvo paminėtas Lokarne. Po to sekė kamerinė drama ALMANAC OF FALL (1984) ir DAMNATION, kuri buvo nominuota pirmiesiems Europos kino apdovanojimams (1988).
Dauguma jo ankstyvųjų darbų buvo dokumentiniai filmai, daugiausia apie darbininkų ar neturtingų žmonių gyvenimą mieste, Vengrijoje. Jo darbai buvo pastebėti Béla Balázs studijos (vengrų kino teoretiko, padėjusio finansuoti Tarro 1977 m. debiutinį filmą Családi tűzfészek, kurį Tarras pradėjo filmuoti būdamas 22 metų). Mažas biudžeto ir neprofesionalių aktorių filmas buvo nufilmuotas per šešias dienas. Filmas buvo ištikimas „Budapešto mokyklai“ arba „dokumentalistiniam“ stiliui, tuo metu populiarioje Béla Balázs studijoje, išlaikant absoliutų socialinį realizmą ekrane. Kritikai nustatė, kad filme daug amerikiečių režisieriaus Johno Cassaveteso įtakos, nors Tarras neigė matęs ką nors iš Cassaveteso filmų prieš filmuojant Családi tűzfészek, kuris buvo išleistas 1979 metais. Baigęs „Családi tűzfészek“, Tarras pradėjo studijas Vengrijos teatro ir kino meno mokykloje. 1980 m. filmas „Szabadgyalog“ („Pašalietis“) ir kitų metų „Panelkapcsolat“ buvo panašūs, su nedideliais stiliaus pokyčiais. Pastarasis buvo pirmasis Tarro filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko profesionalūs aktoriai. 1982 metais pasirodė televizijos ekranizacija „Makbetas“, kur jo kūryba pradėjo dramatiškai keistis. Filmas sudarytas tik iš dviejų kadrų: pirmasis kadras trunka penkias minutes, antrasis – 67
Daugelis, jei ne dauguma, vėlesnių filmų kadrų trunka nuo šešių iki vienuolikos minučių. Gali būti, kad kai kurių kadrų vienam filmavimui buvo praleistas mėnuo. Daugelyje šių kadrų kamera slysta, slysta, slysta. Dažnai apjuosia veikėjus, o kartais net apima kelias scenas. Kadras gali, kaip ir Sátántangó atidaryme, keliauti su karvių banda po kaimą arba sekti naktines girtuoklio, kuris yra priverstas išeiti iš namų, nes jam pritrūko alkoholio, klajones. Amerikiečių rašytoja ir kritikė Susan Sontag pažymėjo Tarr kaip vieną iš šiuolaikinio kino gelbėtojų, sakydama, kad mielai žiūrėtų „Sátántangó“ kartą per metus.
SÁTÁNTANGÓ yra vienas žymiausių Tarr filmų, 450 minučių László Krasznahorkai romano ekranizacija, kuri buvo rodoma 1994 metais Berlinalės forume ir laimėjo Caligari apdovanojimą. Filmas taip pat laimėjo Budapešto kino savaitės žiuri Didįjį prizą ir greitai tapo kultiniu, dažnai vadinamu vienu svarbiausių 10-ojo dešimtmečio filmų. Tai taip pat parodo ir unikalų Béla Tarr stilių – jo filmai seka savo ritmu, ilgais nespalvotais kadrais.
2000 m. WERCKMEISTER HARMONIAK laimėjo Vengrijos kino savaitės Didįjį prizą, VYRAS IŠ LONDONO, Georges’o Simenono filmo „L’Homme de Londres“ ekranizacija ir Miroslavo Kroboto bei Tildos Swinton pasirodymai, dalyvavo konkurse Kanuose 2007 metais. Jo 2011 metų pilnametražis filmas TURIN HORSE Berlyne gavo žiuri Grand Prix Sidabrinį lokį ir FIPRESCI apdovanojimą bei buvo nominuotas Europos kino apdovanojimams.
Béla Tarr yra Vengrijos kino kūrėjų asociacijos garbės prezidentas ir Széchenyi literatūros ir meno akademijos narys. Jam įteikta prestižiškiausia Vengrijos menininkų premija – Kossuth premija ir Vengrijos kino kūrėjų – Balázs Béla premija. Jis gavo Chevalier dans l’Ordre des Arts et Lettres ir buvo apdovanotas keliais puikiais nacionaliniais ir tarptautiniais apdovanojimais, garbės daktaro laipsniais ir apdovanojimais už gyvenimo nuopelnus.
Iš pradžių Béla Tarr rėmė Sarajevo kino festivalį (įkurtą 1995 m.). 2013 m. Sarajeve jis įkūrė kino mokyklą „film.factory“ ir ten persikėlė 2016 metais.
