BNS

Klaipėdoje, Smiltynės pusėje, įrengtas radiolokacinės kontrolės sistemos bokštas, jis būtinas saugiai laivybai Klaipėdos uoste, į jį lipti lankytojai negalės.

Kaip pranešė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kad į Klaipėdą atplauktų kuo didesni laivai ir jie galėtų būti pilniau pakrauti, keičiasi ir uosto parametrai.

„Laivų eismo tarnybos radiolokacinės kontrolės sistemos bokštas Smiltynėje užtikrins dar saugesnį laivų įvedimą. Šis statinys yra ypatingos svarbos, jame netrukus bus sumontuota visada reikalinga radiolokacinė įranga. Siekiant apsaugoti šį strateginį statinį, teritorija aplink jį bus aptverta ir, labai gaila, bet gyventojai patekti į šį bokštą negalės, nes ne tokia jo paskirtis“, – sakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas.

Anot jo, projekto įgyvendinimas šiek tiek užtruko, nes siekta, kad statinys įsikomponuotų ir kuo natūraliau įsilietų į Kuršių nerijos kraštovaizdį.

Bokštas sukonstruotas iš į viršų siaurėjančių lakštinio plieno elementų. Bokštas su dviem aikštelėmis siekia beveik 30 metrų. Netrukus ant radaro bokšto bus montuojama reikalinga įranga, tvarkoma aikštelė aplink jį.

Kaip anksčiau skelbta, radiolokacinės kontrolės bokšto projektą rengė architektūrinės koncepcijos konkursą laimėjusi bendrovė „Panevėžio statybos trestas“.

Kad statinys kiek įmanoma labiau įsikomponuotų į kraštovaizdį, atitiktų kitus keliamus reikalavimus, architektūrines koncepcijas vertino sudaryta komisija.

„Prieš kelerius metus pirminio projekto varianto ir numatytos įrengimo vietos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos siūlymu buvo atsisakyta. Dėl to organizuotas architektūrinės idėjos konkursas. Siūlyta galimybė radaro bokštą pritaikyti lankytojams, tačiau dėl technologinių įrenginių ši galimybė nenumatyta“, – teigė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Piekienė.

Vienas iš esminių reikalavimų buvo tas, kad radaro bokšto architektūrinė išraiška maksimaliai derėtų su Kuršių nerijos nacionalinio parko kraštovaizdžiu, o pati bokšto konstrukcija ir architektūrinė išraiška būtų tokia, kad statinys būtų suvokiamas kaip orientyras, žymintis UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo teritoriją.

Kuriant architektūrinę koncepciją stengtasi išlaikyti statinio vertikalią pusiausvyrą aikšteles projektuojant priešingomis kryptimis, taip fasade sukuriant medžio vainikų atkartojimą. Pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų profiliai, kildami į viršų, liaunėja, primindami medžio kamieno siluetą.