Tie2/Світлана Кострикіна
Kaune surengta šiuolaikinio Ukrainos meno trienalė „UKRAINA! UNMUTED“. Šiais metais renginio lankytojai turi galimybę atrasti naują formatą – viešas diskusijas aktualiomis temomis, kurios vyksta anglų kalba ir tiesiogiai transliuojamos „Kaunas 2022“ Facebook puslapyje. Apie tai, kodėl šis įvykis ypač svarbus Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis, kalbėjomės su diskusijų kuratore Oksana Forostyna.
Oksana Forostyna yra Vienos Humanitarinių mokslų instituto (IWM) ir Visegrad Insight tyrimų centro Europos ateities programos bendradarbė, ukrainiečių autorė, vertėja ir leidėja.
Oksana, papasakokite, kaip susikirto jūsų keliai su šia paroda?
Pati aplinka, iš kurios gimė trienalė, man labai artima. Galima sakyti, kad esu šios aplinkos alumnas, nes 1998-2002 metais dirbau Lvive meno asociacijos „Dzyga“ sekretore spaudai. Labai didžiuojuosi, kad ten atsidūriau būtent tuo metu, nes šie metai iš principo mane labai formavo. Vieta taip pat turi savo magiją. Tačiau labiausiai žmonės. Visų pirma, Vlodko Kaufmanas, kuris yra vienas iš trienalės kuratorių. Aš su menu neturiu nieko bendra – tai yra, niekada nieko nekūriau savo rankomis, bet jei kalbėtume apie meną plačiąja prasme – tai jis yra mano mokytojas. Kažkada bendraudama su juo supratau, kaip gimsta menas, kaip jis veikia, kaip atpažinti, ar jis tikras, ar tik imitacija. Tai patirtis, kurios negalima pasisemti iš knygų ar tiesiog iš kontempliacijos. Tai šiek tiek panašu į Rytų mokymus: nuo mokytojo iki mokinio.
Koks Jūsų vaidmuo trienalėje?
Turime keturias diskusijas, pakviečiau dalyvius. Šių metų koncepcijos idėja – išleisti esė knygą apie Ukrainos kultūrą. Idėja surengti tokius pokalbius – kilo Lidijai Savčenko-Dudai ir Julijai Khomchyn, kurios organizuoja šią trienalę. Pakvietė mane, kad galėčiau sugalvoti temas kiekvienai diskusijai ir pasikviesti pranešėjų. Kartu dirbome ir prie formato. Atsisakėme panelių idėjos: kai kalba keturi ar penki dalyviai, kiekvienas po penkias minutes. Nusprendėme, kad tai bus pokalbis dviems, gal trims, bet gilus ir prasmingas, kad žmonėms užtektų laiko ir erdvės pasikalbėti, aiškintis sudėtingus dalykus.
Ką turite mintyje?
Vienas iš mano redaktorių yra amerikietis – Amerikos istorijos profesorius. Kai mes su juo redagavome mano straipsnį, kuris buvo skirtas Ukrainos istorijai, gavau daug pastabų… Kažkuriuo metu aš pati surašiau ir pasidalinau su juo: kai tekste minite Emilį Zolą, tada nei prancūzų, nei ukrainiečių skaitytojams išnašos nereikia, nes visi žino, kas yra Emilis Zola. Bet, pavyzdžiui, paminėjus Julianą Bachynskį (Ukrainos politinis ir visuomenės veikėjas, publicistas, diplomatas, politologijos kūrinio „Ukraina irredenta“ autorius, stalininių represijų auka – red. pastaba), tada išnašos reikia ne tik prancūzams. Ukrainiečiams taip pat dažniausiai reikia išnašos, nes jie gali nežinoti, kas jis. Ir apie tai didžiąja dalimi rašome, stengiamės paaiškinti šiame esė rinkinyje, į kurį pakviečiau ir autorius.
Yra ir katalogas, bet jis orientuotas būtent į ekspoziciją, ten esantys tekstai profesionaliai paaiškina, kas iš tikrųjų vyksta. Mūsų požiūris į esė rinkinį yra būti kuo labiau prieinamu: tai ne meno istorija, ne kultūros istorija, tai tik esė, o kai kurie iš šių tekstų yra pagrįsti pasakojimais. Istorijos, atveriančios kontekstą ir supratimą. Šis rinkinys nėra baigtinis. Tai greičiau intriga. Jo misija – suintriguoti ir paskatinti kur nors užsukti ir paskaityti daugiau. Tai labiau įvadas į Ukrainos kultūrą.
Kokiai auditorijai skirta šis rinkinys?
Rašėme pirmiausia žiūrėdami į Lietuvos publiką. Rinkinys parengtas lietuvių ir anglų kalbomis. Skirtas pirmiausia auditorijai už Ukrainos ribų, kuri nelabai supranta mūsų kontekstų. Yra daug dalykų, kurie mums atrodo savaime suprantami. Tačiau dažnai jie yra visiškai nesuprantami žmonėms net kaimyninėje šalyje. Pavyzdžiui, toje pačioje Slovakijoje nesu tikra, kad jie supras daugumą mūsų kontekstų. Man atrodo, kad dėl to mes, ukrainiečiai, labai dažnai liekame nesuprasti. Mums atrodo, kad mes viską labai gerai paaiškinome, bet vis tiek dažnai nėra visiško supratimo. Vėlgi pradedame nuo prielaidos, kad jei pakankamai žinome apie prancūzų, vokiečių kultūrą, tai situacija tapati. Tačiau tai nėra tapatu. Žinoma, Lenkijoje ir Lietuvoje daugelis kontekstų aiškesni dėl to, kad daug daugiau bendrų patirčių, bet kuo labiau į Vakarus, tuo sunkiau.
Diskusijos formatas paprastai apima tam tikrą konfrontaciją. Kaip manote, kokie klausimai gali tapti kliūtimi?
Nesu tikra, kad turėsime rimtą konfrontaciją. Galbūt tam tikrais niuansais. Prieš kurį laiką diskutavome tarp Vakhtango Kebuladzės, mano kolegos iš Kijevo, filosofo, vertėjo ir Kijevo nacionalinio universiteto filosofijos profesoriaus, bei švedo Karlo Henriko Fredrikssono, gyvenančio Austrijoje. Iš esmės jie sutaria dėl daugumos dalykų, tačiau akivaizdu, kad yra tam tikrų skirtumų.
Buvo laikomasi požiūrio, kad tai turėtų būti žmonės iš skirtingų kontekstų, t. y. Vachtangas – kilęs iš Kijevo, iš Ukrainos konteksto, Karlas Henrikas – švedas ir austras. Švedijos kontekstas nėra visai europietiškas, tai labai ypatinga šalis. Kaip ir Austrija – irgi turi savų niuansų. Bet Karlas visą gyvenimą dirba su įvairiomis Europos šalimis, įvairiais Europos žurnalais, todėl juos supranta, taip pat puikiai supranta mūsų Rytų Europos kontekstą. Taip pat ir kitos diskusijos. Pavyzdžiui, kur dalyvavo literatūrologė ir vertėja iš Kijevo Yaroslava Strikha ir lenkų rašytojas bei menininkas Jacekas Denelya, dabar gyvenantis Berlyne. Nors tai šiai šaliai artimas kontekstas, tačiau nėra visiško supratimo. Tiesą sakant, todėl tai įdomu. Tai diskusijos žmonių, kurie sutaria dėl pagrindinių dalykų, bet mato juos iš visiškai skirtingų taškų, iš skirtingų patirčių.
Mūsų požiūris buvo toks: vienas žmogus turi būti iš Ukrainos, o vienas – iš Vakarų. Išimtis bus trečioji diskusija, kurioje turime dalyvį iš Vilniaus, filosofą Gintautą Majeikį, ir Kate Younger, amerikietę, gyvenančią ir dirbančią Vienoje, tačiau besisdominčia Ukraina. Šioje diskusijoje ji bus ukranietiškos patirties nešėja, o lietuvių filosofas – lietuviškos patirties nešėjas.
Kokiomis temomis planuojamos diskusijos?
Kalbėsime apie imperijas. Bet ne tik apie imperijas kaip apie blogį, kurį patyrėme kiekvienas savaip. Bet ir apie tai, kad jos mus gundė ir vis dar kažkiek vilioja. Kad jos turi tam tikrą patrauklumą.
Ar jaučiate, kad dabar viso pasaulio dėmesys sutelktas į Ukrainos meną?
Taip, žinoma. Būtent todėl trienalę pavadinome „Ukraine! Unmuted“. Staiga visi suprato, kad tai šalis, kuri turi balsą. Įjungė jos garsą. Pats pavadinimas yra nuoroda į tuos baisius laikus, kai visi sėdėjo ant „zoomų“, susikoncentravę į vaizdo skambučius, o viena dažniausių šio laikotarpio frazių buvo – „tu nutildytas“, kai kažkas pamiršta įjungti garsą. Taigi čia yra ši metafora.
Žinoma, turėjome ką pasakyti ir anksčiau. Galiu tai patvirtinti, nes turiu patirties dirbant su komanda, kuri rengia trienalę nuo 90-ųjų pabaigos. Tada iš vidaus negalėjau iki galo suprasti to, kas vyksta. Dar vėliau, retrospektyviai, supratau, koks tai aukštas lygis, ir labai įdomu.
Man gana artima žurnalistikos sritis ir per ją – per tekstus, per diskusijas – matau evoliuciją, kokie naivūs buvome 90-ųjų pabaigoje ir kiek daug išmokome dabar. Kitas dalykas yra meno, ypač vizualiojo meno, srityje. Jau tuo metu tai buvo aktualu.
Žinoma, šiandieniniame pasaulyje sunku ką nors suplanuoti, bet vis tiek – kaip matote kitą trienalę?
Norėtųsi, kad šis karo kontekstas išnyktų, kad susidomėjimas mūsų menu kiltų ne iš to, kad kažkas žudomas ir į jį šaudoma. O todėl, kad tai tikrai yra puikus menas. Beje, apie tai kalbėjome diskusijoje. Tiesą sakant, kalbėjo Carlas Henrikas Fredrikssonas. Prisiminė savo kolegos, kilusios iš buvusios Jugoslavijos, ir per karą įsidarbinusio laikraštyje, patirtį. Ji rašė rubrikas apie teatrą. O trečioje ar ketvirtoje rubrikoje parašė, kad jučiasi nepatogiai, nes ją skaito ne todėl, kad ji rašo apie teatrą, o todėl, kad visiems įdomu, ką pasakys šis iš karo atėjęs žmogus.
