Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
„Tai nėra politinis filmas. Tai filmas apie žmogų, jo gyvenimo laikotarpį ir laiko rėmus. Deja, yra daug dalykų, kurie šiandien labai aktualūs.”, – sako Adrienas Brody, filme „The Brutalist“ suvaidinęs po Antrojo pasaulinio karo į Jungtines Valstijas pabėgusį vengrų žydų architektą.
Pasak kritikų, filmas kalba apie pokario Amerikos architektūrą ir tai, kas buvo įmaišyta į jos pamatus statybų etape. Filmas pasakoja apie antisemitizmą ir kapitalistinį nuotykį, apie neasimiliuotą imigrantų patirtį ir amerikietišką „galiu padaryti“naivumą prieš tragiškas, skausmingas Europos kultūros gelmes. Apie tai ir dar daugiau kalbamės su filmo pagrindiniu aktoriumi Adrienu Brody, už geriausią vaidmenį šiame filme apdovanotu ,,Auksiniu gaubliu”.
Ką, jūsų manymu, šis filmas sako apie Amerikos tapatybę?
Manau, kad jis kalba apie gyvenimo sudėtingumą. Didelės tautos, tokios kaip Amerika, sudėtingumą. Ir manau, kad daugelyje filmo scenų kalbama apie šį ryšį tarp vilties ir svajonių, pabėgusių nuo priespaudos imigrantų, atvykusių į Jungtines Valstijas su šiomis svajonėmis, ir mito apie amerikietišką svajonę bei šiurkščių realijų, su kuriomis susiduria. Žinoma, yra galimybių. Net filme rodomas pavyzdys, kad didelės galimybės gali atsirasti. Tačiau filmo personažas patiria daug vargo ir skurdo. Manau, kad filmas atspindi šį sudėtingumą. Sunku pasakyti, ar gyvenimas žmonėms tapo lengvesnis. Jis kitoks. Antrojo pasaulinio karo metu buvo daug sunkumų. Bet ir dabar pasaulyje daug sunkumų. Labai svarbu, ne tik Amerikoje, žmonėms rasti namus, kur jie nebūtų persekiojami. Todėl imigrantų patirtis ir jų kova vis dar labai aktuali.
Kodėl nusprendėte imtis šio vaidmens?
Visų pirma, tai nuostabiai parašytas scenarijus. Žinoma, yra daug priežasčių. Ilgą laiką siekiau rasti tokį vaidmenį. Ne tik vaidmenį, bet ir kino kūrėją, kuris papasakos istoriją su tokiu plačiu požiūriu. Kai perskaičiau scenarijų, jaučiausi giliai sujaudintas. Taip pat yra daug paralelių, su kuriomis aš asmeniškai susitapatinu. Nežinau, ar žinote, bet mano mama yra vengrų imigrantė. Ji pabėgo iš Vengrijos su savo tėvais 1956 m. per revoliuciją ir emigravo į Jungtines Valstijas. Nors jos kelionė skiriasi nuo mano personažo, buvo labai įdomu užaugti su visu tuo ir matyti, kaip tai giliai paveikė mano mamą, jos darbą. Jos darbas buvo paveiktas praeities sunkumų ir traumuojančių patirčių. Jos gyvenimas kaip menininkės ir atsidavimas palikti kūrybos palikimą kalba apie mano personažo kelionę ir, tiesą pasakius, apie mane patį mano gyvenime ir karjeroje, ir apie tai, kad palikčiau prasmingesnius filmus, kurie gyvens ir galės papasakoti kitų laikų istorijas, kovas, kurios yra aktualios ir kurios galės paliesti ateities kartas. Visa tai labai jaudino ir įkvėpė, o kartu tai buvo atsakomybė papasakoti pagarbiai imigrantų patirtį, perteikti vengrų vyro ir jo aplinkos nuotaiką. Papasakoti apie žmogų, visiškai atsidavusį ir apsėstą savo darbo, daugybę kitų dalykų. Taigi buvo daug dalykų, kurie mane labai sujaudino. Esu dėkingas, kad ši galimybė man pasitaikė ir kad galėjau būti dalimi šio pasiekimo. Iš tikrųjų labai didžiuojuosi darbu, kurį visi atlikome šiame filme, ypač Brady darbu ir tuo, ką jis reiškia nepriklausomame kine. Man labai svarbu, kad turėjau galimybę dalyvauti tokiame projekte.
Kalbate apie šiuolaikinę patirtį, ypač susijusią antisemitizmu pasaulyje?
Taip. Baisu, kad pamokų iš mūsų praeities, atrodo, nepakanka. Šis filmas – tai faktas, kad galima papasakoti istoriją. Tai nėra politinis filmas. Tai filmas apie žmogų, jo gyvenimo laikotarpį ir laiko rėmus. Deja, yra daug dalykų, kurie yra labai aktualūs ir šiandien. Manau, kad filmo kūrimo grožis yra tas, kad jis leidžia pabūti vienam, patirti kito kelionę, kupiną sunkumų, galite rasti paraleles savo gyvenime arba bent jau susitapatinti su tuo, kas turi būti įveikta. Bet tai yra nuolatinė problema, kurią turime spręsti. Deja.
Buvau nustebinta, kad filmas buvo nufilmuotas per 33 dienas. Gal galite šiek tiek papasakoti apie tai, kaip ruošėtės vaidmeniui?
Tai reikalavo daug pasiruošimo, iš dalies dėl to, kad turėjome labai ribotus išteklius, o tai reiškia ribotą laiką. Taip pat filmavimas vyko VistaVision forma. Yra apribojimų, ką galima padaryti. Labai mažai kadrų. Reikėjo atlikti daug sudėtingų ilgų kadrų, kurie buvo būtini pasakojant istoriją. Taigi visi turėjo būti labai susikaupę. Tačiau tokios patirties turėjau kituose nepriklausomuose filmuose, todėl tai man nebuvo nauja. Tokie iššūkiai kartais sukuria kitokį kūrybiškumo lygį, nes reikia spręsti problemas labai greitai. Todėl buvo daug darbo pasiruošiant. Manau, visa tai reikalauja daug darbo, bet daug reikėtų priskirti Brady pasakojimo sugebėjimams ir jo vadovavimui kaip režisieriui, taip pat jo vizijos švarumui ir gebėjimui suprasti daugybę gyvenimo ir dramos sluoksnių bei menininko troškimų, kurie yra perteikti šiame filme. Tai tikrai puikus darbas. Nuostabu, kad galima perteikti visus tuos dalykus su tokiu nuoširdumu ir jausmu, kalbant apie sunkumus, kurie yra tokie skausmingi daugeliui.
Kas buvo sunkiausia filmavimo metu jums asmeniškai?
Aš nemėgstu galvoti apie praeitį. Stengiuosi apie tai negalvoti. Manau, kad sunkiausia buvo ribotas laikas. Manau, tai buvo sunkiausia visiems. Neturėjome išteklių daryti daugiau. Būtume galėję turėti daugiau dienų. Scenarijus labai detalus, o nufilmuoti privalėjome per daug trumpesnį laiką nei įprastai trunka filmavimas. Buvo labai sunku viso kūrybinio proceso metu. Buvo labai sunku visiems. Bet kūrybiškai tai buvo gili ir įtraukianti patirtis. Visi labai palaikėme vieni kitus.
Brady Corbeto epinės dramos „The Brutalist“ premjera įvyko 81-ajame Venecijos tarptautiniame kino festivalyje, kur Corbetas buvo apdovanotas Sidabriniu liūtu už geriausią režisūrą. Filmas sulaukė kritikų pripažinimo ir Amerikos kino instituto buvo išrinktas vienu geriausių 2024 metų filmų. Jis laimėjo tris 82-ųjų „Auksinių gaublių“ apdovanojimus, tarp jų – už geriausią kino dramą.