Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Clownshoes – būsena, kurią išgyvena menininkai, kiti žmonės, kurių pagrindinė veikla yra nepraktiška ar kartais lieka aplinkinių nesuprasta.
Šis parodos pristatymas gali iš pradžių pasirodyti aktualus tik kuriantiems žmonėms arba išgyvenantiems panašią į aprašytą būseną. Bet tai yra tik viena interpretacija. Geri meno kūriniai gali ne tik praplėsti padiktuotą kontekstą, bet taip pat kurti tarpusavio dialogą.
Apie Aurelijos parodą sužinojau Facebook‘e, kur nuo praėjusios vasaros (o gal rudens?) mano sraute atsirado naujas puslapis, kuriuo dalinosi mano kolegos – galerija pavadinimu „T.2“. Niekad apie tokią negirdėjau. O kai pasižiūrėjau jos adresą – Titnago gatvė, tai ir nenustebau, kad negirdėjau. Taigi čia yra Panerių rajonas – labai toli nuo centro! Labai ilgas kelias, jeigu važiuoji viešuoju transportu. Bet automobiliu – vos dešimt minučių. Taigi sužinojęs apie Aurelijos parodą, nusprendžiau nuvykti apžiūrėti parodos, jau po atidarymo.
Tolimas kelias nuo centro sukėlė lūkesčius, galerijos vieta reikalauja atskiro nusiteikimo, juk nuvažiavus iki Panerių, nepavyks iš ten pėstute nukeliauti į kitą galeriją, tad tokias išvykas reikia planuoti. Galerija įsikūrusi gamyklinės paskirties renovuotame pastate (buvusioje mėsinėje), kuriame taip pat įsikūrę gyvenamieji loftai, keletas parduotuvių. Įėjimas iš kiemo pusės. Iš lauko galerijos vitrinos siekia nuo žemės iki lubų, todėl gali pamatyti dalį ekspozicijos iškart, dar būdamas lauke.
Prieš vykdamas į parodą, nusprendžiau neskaityti anotacijos ir pasilikti prie pirminių interpretacijų. Galerijoje yra du aukštai (kaip ir būdinga loftams): pirmajame aukšte pasitinka didelis šurmulys – gausybė paveikslų, mažo ir vidutinio formato darbų. Ant šoninių sienų užgriūva du paveikslų „debesys“ – tai yra ekspozicija, kai paveikslai sudėliojami vienas šalia kito labai arti, taip tarsi pratęsdami vienas kitą, bei imituodami informacijos pertekliaus problemą. Kai daug paveikslų šviečia ir tarsi rėkia į akis, sudėtinga sukoncentruoti dėmesį į vieną darbą ir nepastebėti esančių šalia. Tarp šių debesų kabo šiuolaikinės klasikos interpretacijos – teisingumo svarstyklės, kurios tarsi skirsto parodos fasadą į dvi dalis. Virš svarstyklių skerdiena, kurią jau tapė ir Rembrandt, ir Soutine, ir daugybė kitų menininkų. Tiesa, autorė šiuolaikiškai interpretuoja tokį motyvą bei pateikia skerdieną labiau kaip virtualų vaizdą, kuriam trūksta raiškos, negu kaip krauju alsuojančią, ką tik užmušto gyvio kūną. Greitai pastebiu, jog didžioji dalis paveikslų yra labai sukoncentruoti. Juose dažniausiai esti tik vienas veiksnys – arba koks nors daiktas, arba daikto detalė; ir šie vaizdiniai visada sufleruoja ne į vaizduojamojo daikto praktinę funkciją, o greičiau į kokį nors įvykį susijusį su tuo daiktu – galbūt į netradicinį šio daikto panaudojimą. Paveikslų kompozicijas galima būtų pavadinti statiškomis. Daikto arba jo detalės vaizdavimas drobėje (kartais panaudojant kokį nors disonuojančios ryškios spalvos foną) gali būti vadinamas netgi deklaratyviu. Kiekvienas iš šių paveikslų konstatuoja teiginį. Jis neklausia, nenutyli, o teigia. Kai šie paveikslai atsiranda vienas šalia kito, jie pradeda kurti naratyvą: vieni tarpusavyje dera, pratęsdami pirmojo pradėtą mintį; kiti – disonuoja, prieštarauja vienas kitam. Čia galima įžvelgti ir klouniškumo idėją. Juk šiais laikais, klounai nebėra vien tik juokingi veikėjai. Taip, jie stengiasi prajuokinti, tačiau medija yra prigrūsta populiariosios kultūros interpretacijų apie baisiuosius klounus. Tarsi vyksta paveikslų tarpusavio dialogas, pagrįstas minties pratęsimu arba prieštaravimu.
Parodos erdvė leidžia truputį įmantriau eksponuoti paveikslus – paveikslų debesys jau daugybę kartų matyti, todėl Lietuvoje nėbėrs nauja patirtis, bet, pavyzdžiui, galerijos pirmajame aukšte galima atrasti ir paveikslus sukabintus ant rūbų kabyklos, ir paveikslus, sukabintus ant virvutės, tarsi primenančius skalbinius. Tiesa, pastebiu, kad ant virvutės kabo nebe skalbiniai, o virtuvės įrankiai. Tokie žaidimai baugina, primena baisesnę klouno pusę. Kas jeigu ant virvutės džiautumėm ne skalbinius, bet samčius, menteles arba peilius? Po rūbų kabykla, lyg įlindus į spintą, galima rasti sunkius svarmenis, tiesiai iš buitinės kačialkos, o virš jų – kaimišką arklio pasagą. Toks įvairių kontekstų žaidimas. Paveikslų debesyse pirmajam aukšte taip pat vyksta šis žaidimas: čia ir moliūgas su žemuogėmis, ir senas sovietinis šikinykas (stovimas tualetas); ir pakeltas stoparikas (stikliuką) turbūt kokio nors dėdės 50-mečio proga, ir nuvaikščiotas kraujuojančias pėdas; ir porus, ir Wunder-baum mašinos gaiviklio aromatą, kuri pas senuosius taksistus visada kabodavo virš veidrodėlio. Šioje sienoje atsiranda kvapo momentas. Paveiksluose esantys objektai kiekvienas turi ryškų aromatų mišinį: tokį nostalgišką, primenantį netolimą praeitį. O priešingame paveikslų debesyje gali rasti visai kitokius – net truputį aštresnius pojūčius keliančius darbus: minkštas, įelektrintas medūzas, tvirtą juodą odinį diržą, aštrias čili paprikas ir figūrą su kakučio emoji’o kepure ant galvos. Šie vaizdai labiau stimuliuoja lytėjimo atmintį.
Į antra galerijos aukštą lipu siaurais metaliniais laiptais, čia mane palydi trys drugeliai, kiekvienas įrėmintas atskirame paveikslo formate, tačiau išdėstyti gražiai – lyg kokio nors mokslininko arba gamtos tyrėjo knygoje, kur entuziastas džiovino kiekvieną pagautą drugelį, o vėliau aprašinėjo jo savybes. Užlipus į antrą aukštą pamatai darbo kambarį. Čia paveikslai ir sukabinti ant sienos, ir išdėlioti ant rašomojo stalo. Paveikslai ant sienos primena tikro darbo kabineto vaizdą – ir portretas, ir gėlių puokštė, ir peizažas, – tarsi už lango; o ant darbo stalo – įvairūs gyvenimiški ir profesiniai (o gal su hobiu susiję?) dalykai. Du figūriniai paveikslai, akivaizdžiai nutapyti iš nuotraukų, sufleruoja intymią erdvę, prisiminimus, susijusius su nuotraukose esančiais žmonėmis, o greta išdėlioti ypatingi darbo stalo (įsivaizduoju kokį nors rašytoją, o gal kokį teoretiką, mokslininką, sėdintį prie šio stalo) komponentai: smėlio laikrodukas, gaublys ir šokoladiniai saldainiai, popierinėje dėžutėje, kurios kitoje pusėje, regis, galėtum išsirinkti saldainį pagal skonį.
Apžiūrėjus parodą apėmė nostalgijos jausmas. Dar prieš išeidamas, nusifotografavau parodos anotaciją. Čia kalbėta apie terminą clownshoes – būseną, kurią išgyvena menininkai, arba kiti žmonės, kurių pagrindinė veikla yra nepraktiška arba kartais lieka aplinkinių nesuprasta. Šis parodos pristatymas gali iš pradžių pasirodyti aktualus tik kuriantiems žmonėms, arba išgyvenantiems panašią į aprašytą būseną, bet tai yra tik viena interpretacija. Geri meno kūriniai gali ne tik praplėsti padiktuotą kontekstą, bet taip pat kurti tarpusavio dialogą. Didžioji dalis šių paveikslų primena apie kažkokius įvykius,
buitinius prisiminimus, apie gyvenimą mieste ir kaime; apie dideles šeimos šventes, giminių suvažiavimus, balius; apie vyresnius pusbrolius ir pusseseres, tėvus ir senelius, brolius ir seses; apie vaikystės draugus ir klasiokus, mokyklą ir darželį; Aurelijos Bernataitės parodoje kiekvienas gyvenęs Lietuvoje bent paskutinius dvidešimt metų, gali rasti kažką pažįstamo, kažką išgyvento. Autorės nutapyti daiktai ne tik primena apie jų funkciją, bet ir apie su jais susijusią istoriją – kiekvienam žiūrovui subjektyvią.
