Elena Antanavičiūtė/ Tie2
Aktyviai kuriančios tapytojos Jūratės Girdvainis jau surengė septynias personalines parodas, o aštuntoji – baigiasi „Galerijoje T.2″ Menininkės darbai buvo pristatyti meno mugėje „ArtVilnius 21“. ,,Galerijos T.2” parodos kuratorė tapytoja Elena Antanavičiūtė kalbina Jūratę Girdvainis apie kūrybą ir ne tik.
Elena Antanavičiūtė: Su Jūrate susipažinome studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, tačiau daugiau bendravome tik ją baigusios, o šių metų vasarį pristatėme bendrą parodą „2022 02 22“ Lukiškių kalėjime. Deja, už poros dienų Rusija užpuolė Ukrainą ir menas, tiesiogiai neliečiantis karo temos, tarsi atsitraukė į antrą planą. Dabar, praėjus dešimčiai mėnesių, atrodo kitaip – neturime leisti karui užgožti gyvenimo, nes juk to Rusija ir siekia. Grįžkime prie meno ir tavęs, menininkės.
EA: Vakaruose neretai menus studijuoja jau gyvenimiškos patirties turintys ar kitas veiklas išbandę žmonės, o Lietuvoje dažniausiai tai būna jaunuoliai iškart po mokyklos. Kaip tu pasirinkai tapybos studijas? Papasakok, kaip radai tapybą? Tai ne pirma tavo veikla, profesija?
JG: Dar vaikystėje sugalvojau, jog būsiu tapytoja. Tik iki vidurinės baigimo nelabai mokiausi piešti, o ką jau kalbėti apie tapybą. Atrodo, net neturėjau šansų įstoti į Dailės akademiją. Bet, kaip matome, svajonės pildosi. Išlaukiau savo laiko. Iki tol pabandžiau kitų veiklų, vėliau sukūriau šeimą, o kai atsirado pirma proga, nedvejodama stojau į Dailės akademiją.
EA: Ką nori išreikšti savo paveikslais? Kokia tavo kūrybos koncepcija? Ar ji laikui bėgant keičiasi? Ar pati galėtum išskirti kūrybos etapus, darbų serijas? Ar juos derini prie parodų, gyvenimo aplinkybių?
JG: Kol tapau, man drobė laikinai tampa pasauliu ar mano įsivaizdavimu, koks jis yra. Kūryboje man svarbu idėja ir ją įgyvendinti, o tapybos technika kartais per sudėtinga išreikšti. Todėl privalau išlikti atvira, ieškoti geriausių būdų tai įgyvendinti. Mano mėgstamiausia priemonė yra anglis, su ja daug ką gali nuveikti. Man labai svarbu erdvė. Šviesa. Nenoriu spalvų pertekliaus, vaizdų ir medžiagų kakofonijos. Galvoje dažnai išgyvename sumaištį; mintys niekada nepaleidžia. Pasaulyje taip pat pilna informacijos, ji lenda į galvą. Kūryboje nenoriu perteklinės informacijos. Žodžiai mažai reiškia, nes, kaip sakoma, šuo negali meluoti, nes nemoka šnekėti. Žmogus tikrai kalba per daug.
Aš visą gyvenimą labai daug galvojau apie gyvenimą. Dabar nustojau. Bet visą tai padarė įtakos ir atsispindi kūryboje. Pasaulis – didelis, o kartu – ir nedidelis. Visas gyvenimas – tai nesibaigianti paradoksų grandinė. Neturiu vienareikšmiškų atsakymų. Manau, nereikia per rimtai žiūrėti į jį. Bet nerimtai žiūrėti irgi negali. Čia ir prasideda paradoksas… Turbūt į viską reikia žvelgti nuoširdžiai, su šypsena ir viską priimti. Jokiu būdu ne kovoti. Man svarbu ši akimirka. Esame dabar. Rytojus neegzistuoja. Kai jis ateis bus kitas „dabar“. Nuostabiausi dalykai visgi nutinka kasdienybėje – kai mažiausiai to tikimės.
EA: Iš kur ateina įkvėpimas? Jo lauki, ar ateina bekuriant? Ar išvis yra toks dalykas kaip įkvėpimas?
JG: Būna dienų geresnių už kitas geras dienas. Būna dienų, kurios įkvėpia labiau negu kitos dienos. Bet į tokias dienas nustojau žiūrėti rimtai. Jos tik išblaško. Tokiomis dienomis studijoje negaliu sėdėti ilgai. Darbas, darbas ir dar kartą darbas. Dažnai reikia prisiversti. Bet kokiu atveju mėgaujuosi procesu.
EA: Tavo paveikslai tokie švarūs, lengvi, atrodo, sukurti vienu priėjimu, tačiau turint tikslų planą. Ar tai tik iliuzija? Papasakok, kaip dirbi.
JG: Drobėje objektus talpinu be konteksto. Būna erdvėje ir tiek. Tikiu, kad žmogus neturi jausti darbo ar sunkumo meno kūrinyje. Nebent to reikalauja idėja. Viskas turi vykti lengvai ir be kovos. Be nuostatos kaip turėtų būti. Nesikoncentruojant į galutinį rezultatą. Jei nespaudi ir neverti savęs padaryti būtent taip ir ne kitaip, gali gauti netikėtą, o dažnai ir dar geresnį rezultatą.
EA: Tavo darbuose dažnai būna vienas centre pavaizduotas daiktas, tas pats daiktas kartojasi keliuose darbuose. Kodėl?
Pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis, ir vėl iš naujo. Einame į tą patį pamėgtą restoraną, valgome tą patį pamėgtą patiekalą… Viskas pasikartoja, bet skiriasi laikas, vieta, nuotaika… Kas keisčiausia, to net nepastebime. Ką veikiu, kuo domiuosi dabar ar ko nemėgstu, tai yra pasaulio centras man. Apie ką galvoju – ten ir esu.
EA: Kokie menininkai ar koks menas tau įdomus? Ir kaip jie veikia tavo pačios kūrybą ar gyvenimą?
JG: Kai žinau kūrinį ir menininką, viskas sueina į visumą. Prieš porą dienų buvau „Vartų“ galerijoje, patiko Zlatko Kopljaro ir Luco Tuymanso paroda, pavadinta „Mercy“, patiko jos architektūra (baltumas ir švara). Prieš keletą metų lankiausi Berlyne, „Schinkel Pavillon“ vykusioje Louise Bourgeois parodoje „The Empty House“ ryšys tarp seksualumo ir trapumo bei nesaugumo. Taip pat yra daug lietuvių menininkų, kurių darbai įdomūs, galėčiau prirašyti ilgą sąrašą: Kazė Zimblytė, Adomas Danusevičius, Jurgis Tarabilda ir taip be galo.
EA: Kokių komentarų sulauki apie savo kūrybą iš žiūrovų? Ar tau svarbu išgirsti tiek profesionalų, tiek žmonių, gal nebūtinai išmanančių meną, nuomonę?
JG: Kuo toliau, tuo mažiau svarbi man kitų žmonių nuomonė. Paskutiniu metu labai pradėjau tikėti tuo, ką darau. Kita vertus, taip, neneigsiu svarbu. Kritikos laukiu. Ji leidžia į savo kūrybą pažvelgti kitaip ir tikrai kartais duoda gerų minčių. Nesu tobula.
EA: Koks menininko gyvenimas Lietuvoje: ko trūksta, kas patinka? Ar globaliam pasaulyje svarbu, kad kuri Lietuvoje?
Norėčiau, kad Lietuvoje visada būtų vasara. Visada šilta.
Šiais laikais lengvai gali pasiekti kitą pasaulio galą lėktuvu ar internetu. Nesureikšminu to. Ar lengva būti menininku Lietuvoje? Ne. Bet menininku nėra lengva būti bet kur. Neapibrėžtumas ir žavi, ir kelią baimę. Dabar laikai, kai turi rodytis visais įmanomais būdais. Man tai kelia stresą. Mėgstu vienatvę, negaliu ilgai būti tarp žmonių.
EA: Trumpai papasakok apie naujausią parodą. Kokia pagrindinė idėja? Kokia yra tavo svajonių erdvė, vieta kitai parodai? Gal turi jau planų tolimesnėms veikloms ar parodoms?
Ši paroda labai spontaniška. Čia daugiau eskizai, senesni ir nauji paveikslai. Planavau eksponuoti tik piešinius, bet, pradėjus kurti, atsirado ir naujų paveikslų. Pavadinčiau ją tarpine stotele, kuri tarsi sako: ,,Jūrate, neužmiršk kurti“. Tokiais momentais nutapau geriausius savo paveikslus, kurie man labai patinka, pvz., „Krokodilas“.
O dėl ateities planų… Galvoju apie didelę, šviesią erdvę, kurioje paveiklai turėtų kuo kvėpuoti
Nuotraukas iš naujausios J.Girdvainis parodos galite pamatyti čia:
http://www.art2.lt/parodos/uzdaras-vakarelis/