Pranešimas spaudai
Šokėjo karjeros ilgaamžiškumo baleto artistui Igoriui Zaripovui daugelis kolegų galėtų pavydėti: Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis šoka nuo 1995 metų, kai baigė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, taigi – jau 28 sezonus.
Per tą laiką šokėjas parengė dešimtis vaidmenų įvairiuose spektakliuose, stažavosi Paryžiaus konservatorijoje su Rudolfo Nurejevo fondo skirta stipendija, baigė magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir netgi įkūrė nuosavą verslą.
O prasidėjo viskas tuomet, kai į baleto mokyklą judrų vaiką atvedė mama, pasakiusi jam, kad Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje nebus kitų pamokų – tik šokio… Žinoma, tikrovė pasirodė visai kitokia.
Dabar I. Zaripovas pats dėsto šioje mokykloje ir mato, kad daugiausiai berniukų mokytis baleto ateina į pirmą klasę: penktokai jau pradeda gėdytis savo kūno ir verčiau renkasi futbolą arba krepšinį. Kadangi stojančiųjų būryje berniukų visada mažiau nei mergaičių, jiems ir konkursas nebūna toks didelis.
Cepelinai ir saldumynai
Kas daugiau pasiekia: darbštus ar talentingas šokėjas? „Idealiausia, kai viskas kartu. Kažkas ne veltui yra pasakęs, kad geriau protinga balerina, negu talentinga“, – šypsosi patyręs šokėjas.
Į dažnai girdimą klausimą apie šokėjų mitybą I. Zaripovas atsako taip: „Šokėjo racionas priklauso nuo individualios fiziologijos. Turėjom vieną baleriną-solistę, kuri svėrė 39 kilogramus, o pietums sukirsdavo mažiausiai tris cepelinus. Man pačiam geriau saldumynas, negu mėsos gabalas. Bet prieš spektaklį tikrai geriau neprisivalgyti.“
O kada teks išeiti į sceną – niekada negali žinoti, kadangi baleto trupėje dažni netikėtumai: „Vieną kartą atėjau žiūrėti spektaklio kaip žiūrovas, bet po pirmo veiksmo mane iškvietė šokti pagrindinį vaidmenį, kurį atliekančiam solistui nutrūko raumuo. Šokas buvo didžiulis, nes to spektaklio Lietuvoje aš dar nebuvau šokęs. Net neprisimenu, kaip ten viskas scenoje buvo“, – atvirauja artistas.
Šokėjas, pedagogas, verslininkas
Pasirodyti scenoje I. Zaripovui yra tekę įvairiausiomis sąlygomis. „Pavyzdžiui, gastrolėse Graikijoje nuo karščio suminkštėjo speciali danga, kuria prieš šokėjų pasirodymus užtiesiamos scenos grindys: amfiteatre po atviru dangumi linoleumas tiesiog ištirpo. Teko atidėti mūsų dieninę repeticiją“, – pasakoja solistas.
Šįmet iššūkių ruošiantis paskutiniams sezono pasirodymams kėlė pradėtas LNOBT rūmų remontas: „Buvo daug dulkių, visiems teko tilpti vienoje repeticijų salėje ir tenkintis kitais persirengimo kambariais. O persirengimo kambarys teatre šokėjui – tarsi namai… Užtat rudenį, tikėsimės, viskas bus geriau negu lig tol buvo.“
Kai I. Zaripovas pradėjo savo šokėjo karjerą, užsieniečių LNOBT baleto trupėje tebuvo vienas kitas. Šiuo metu iš kitų kraštų atvykę šokėjai sudaro tikrai reikšmingą trupės dalį.
„Ypatingų pokyčių trupės darbui tai neatnešė. Tiesiog iš skirtingų pasaulio mokyklų atvykstantys šokėjai turi kiek skirtingą šokio stilių ir kūno kalbą“, – pastebi trupės senbuvis.
Ką baleto artistai veikia baigę scenos karjerą? „Jų likimai susiklosto įvairiai: kažkas tampa žymiais fizioterapeutais, kažkas – „Bolt“ automobilių vairuotojais. Apie tai reikia galvoti iš anksto ir rinktis sau patinkančią veiklą. Aš pats jau dirbu baleto mokytoju ir nekilnojamojo turto agentu – turiu savo verslą. Ir kartu tebešoku LNOBT spektakliuose.
Bet ne visi turi mokytojo gyslelę. Žinau šokėjų, kurie buvo puikūs artistai, bet tapo itin prastais repetitoriais ir pedagogais“, – tvirtina I. Zaripovas, anaiptol nebijantis atsisveikinimo su scena.
