Šių metų bienalės temą ir jos atskleidimą suformuotoje kolekcijoje išsamiai aptaria menotyrininkė Kamilė Pirštelytė: „Keramika liberali ir kosmopolitiška. Jos medžiagiškumas ir pritaikomumas panašus visuose pasaulio žemynuose, ankstyvųjų civilizacijų buityje ir ritualuose. Ten, kur negali būti naudojama žmogaus vaizdinių kalba, jo vidinis ar dvasinis pasaulis perteikiamas gamtos kūrinijos figūromis, ornamentais, tauriaisiais metalais ir akmenimis. Tačiau keramikos – kaip ir ankstyvojo rašto – ištakos, slypinčios alegoriškoje formos ir funkcijos kalboje, išlieka.
Neatsiejami nuo chemijos, medžiagų, glazūrų, oro ir ugnies reakcijų išmanymo, keramikai meno diskurse sugretinami su alchemikais. Nes kaip vieni, taip ir kiti kovoja su grožio, minties ir laiko ribotumu, bandant peržengti Žemės ar Kūrėjo apibrėžtas ir nepajudinamas formules.
7-oji Vilniaus keramikos bienalė „(AL)chemija“ šiemet dėmesį skiria fizinei, cheminei ir metafizinei šios srities pusei. Atrodo, tarsi ši tema patiems keramikams turėtų būti kiek nuobodoka, tačiau kaip ir meilė ar neapykanta, gyvybė, laikas ir mirtis – ji universali, kompleksiška, o ir savo paslaptingumu niekada iki galo neįmenama.
Ekspozicijoje pristatomi 45 keramikai – tai gerai žinomi Lietuvos ir užsienio meno lauko profesionalai, atskleidžiantys, kaip skirtingos kartos ir jų aplinka gali ne tik tolti vieni nuo kitų, bet ir sinerguoti. Vedami šių metų alchemijos temos bienalės menininkai ją interpretavo plačiai. Vieni savo kūriniuose daugiau pabrėžia mokslinius, technologinius, stilistinius eksperimentus; keramikos prigimties sudėtingumą ir medžiagiškumą. Jai būdingą tarpdiscipliną, o ir kaprizus, siekiant įgyvendinti keramikos sričiai ne visada pavaldžią meninę idėją. Kiti susitelkia į chemines ir alchemines transformacijas. Virsmo, kismo, takumo metaforą, bandant suvaldyti ne tik molį, porcelianą, akmens masę ar šamotą, bet ir įforminti laiką. Svarbia tradicija virtusi Vilniaus keramikos bienalė jau septintąjį kartą suburia Lietuvos keramikos profesionalus ir žiūrovus laiko permąstymui“.
Naujausia pristatoma ekspozicinė sala – kamerinės apimties ciklas „Silicio namai”, sukurtas pagal pagrindinį prizą 6-oje Vilniaus keramikos meno bienalėje laimėjusio kūrinio idėją. „Silicio namai” – tai ir keramikos, ir elektronikos namai. Silicis yra bazinis keramikos medžiagų cheminis elementas: tiek molis, tiek glazūros yra silicio junginiai. Dabarties pasaulis migruoja į virtualią erdvę naudodamas įrenginius, kurių pagrindą sudaro iš to paties silicio sukurti elektronikos komponentai. Sudėtingos silicio struktūros suteikia namus tiek mūsų fiziniams kūnams, tiek mūsų meninėms idėjoms, tiek virtualioms reprezentacijoms pasaulio erdvėje.
Išskirtinis dėmesys bienalės parodoje skiriamas kviestinei menininkei iš Lenkijos – Monikai Patuszyńskai, kuri svečio teisėmis pristato savo kūrinį ekspozicijoje. Patuszyńska nuo 2000 m. aktyviai dalyvauja meniniame gyvenime – konkursinėse parodose, simpoziumuose, rezidencijose. Nuo 2009 m. yra Tarptautinės keramikos akademijos (AIC/IAC), įsikūrusios Ženevoje, narė. Autorė yra pelniusi daug nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, surengusi virš 20 personalinių parodų įvairiose pasaulio šalyse. Menininkės darbų yra įsigijusios muziejų kolekcijos įvairiose pasaulio šalyse, tarp kurių svarbiausios – Modernaus keramikos meno muziejus „Gifu“ (Japonija), Jingdzeno keramikos muziejus (Kinija), Mungyeong keramikos muziejus (Korėja), Danijos keramikos muziejus (Danija) bei Valluario keramikos muziejus (Prancūzija).
