Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Tie2
Prisiminus netolimą praeitį
Lauke šlapia, slidu, nėra laiko blaškytis keliaujant per miestą. Bet einant pro rotušę, visad mėgstu bent trumpam žvilgtelt į Dailininkų sąjungos galerijos, dar vadinamos „kišene“, vitrinas. Pamačius vieną ar kitą parodos eksponatą, iškart gali nuspręst, ar verta eiti vidun, ar ne. Šiandien mano žvilgsnį užkabino paveikslas, kuriame vaizduojama minia žmonių, su pikseliais, dengiančiais žmonių veidus. O ant vitrinos parašyta, jog vyksta Lauros Slavinskaitės paroda „Dar viena diena“. Intriguoja.
Pro visad girgždančias duris įžengiau į vėsias patalpas ir pasisveikinau su moteriškėm, pardavinėjančiom knygas ir meną. Viduje, šalia galerijos prižūrėtojų, pamačiau kitokius paveikslus nei tas, kurį mačiau iš lauko. Čia randi Vilniaus Baltąjį tiltą su pelėdom, tupinčiom ant turėklo, merginą, gulinčią vonioje ir vonios užuolaidas, krentančias ant Fabijoniškių (o gal Šeškinės?) daugiaaukščių. Iškart žvilgsnį prikausto mergina, gulinti vonioje, nes šiame paveiksle, autorė taip nutapė vonią, jog žiūrint iš viršutinio rakurso, vonios briaunos tarsi prilimpa prie paveikslo paviršiaus (atsiranda pirmame paveikslo plane), o sienos aplinkui tą vonią, tiksliau užuolaidos, esančios aplink vonią, sufleruoja, jog kambario sienas mes (žiūrovai) matome lyg stovėdami iš priekio, o ne žiūrėdami į jas iš viršaus. Kitaip tariant, jos atsiduria antrame paveikslo plane. Taigi realistiška (ne realistine) raiška nutapytas paveikslas sufleruoja arba šios situacijos nerealumą, arba autorės humoro jausmą.
Šį vonios paveikslą (pavad. „One more day“, 2021) ir greta esantį darbą (pavad. Tommorowland, 2021) vienija užuolaidos ir daugiabučio motyvai. Vonios kambaryje daugiabučio vaizdas iškyla kaip regimybė, jis gali sulferuoti gulinčios vonioje merginos mintis arba jos aplinką. O gretimame paveiksle – dušo užuolaidos uždengia daugiabutį iš viršaus. Sovietinę architektūrą, ypač post-stalinistinę, nuo kitų pasaulio kraštų atskirs bet kuris, gyvenęs post-sovietinėse šalyse. Du aukštai. Penki aukštai. Devyni. Dvylika. Šešiolika. Ir visa tai – švelnių, pilkšvų spalvų betono luitai. Nors krūvoj jie atrodo vienodi, tačiau skiriasi kai pakeliauji po skirtingus miestų mikrorajonus. Taigi ši sunki ir slegianti architektūra paveiksle yra švelniai uždengiama dušo užuolaidomis. Šis veiksmas gali būti sąmoningas noras tarsi paslėpti merginą vonioje nuo realybės, laukiančios už užuolaidų.
Paprastai parodas mėgstu apžiūrėti pirmiausiai be teksto – tam, kad susidaryčiau savo įspūdį. Tada, jeigu noriu, skaitau tekstą ir gilinuos toliau. Bet šį kartą peržvelgiau pirmas porą teksto pastraipų ir greitai atsidūriau parodos kontekste. Mes čia kalbam apie karantiną! Buitis ir melancholija, kuri dvelkia iš pirmų trijų paveikslų, puikiai atitinka daugelio prisiminimus apie netolimą karantiną. Atrodo dar ką tik gyvenome savo butuose ir niekur negalėjome iš ten išeiti.
Antroje salėje, kurią pamačiau ir iš lauko, mus pasitinka lavina žmonių, kurių veidus dengia pikseliai (pavad. „Landscape“, 2021). Pikselis (pagal google paiešką) yra mažiausias skaitmeninės vaizdo raiškos vienetas. Pikseliai kelia skirtingas asociacijas. Aš prisimenu žinių reportažus televizijoje (ypač kriminalų), kai reporteriai filmuodami nusikaltėlius, vėliau užblurindavo vaikų arba pašalinių žmonių veidus. Taigi tokiu atveju, galima svarstyti, ar tie pikseliai galėtų būti racionaliai slepiama informacija? Kaip žiniose? Gal kažkas nenori mums parodyti paveikslo veikėjų veidų? Bet, pagal anotaciją, šie pikseliai dengia žmonių veidus, tarsi sufleruodami į skaitmeninį vaizdą, kurio pagalba mes kontaktavome tarpusavyje karantino metu. Juk viskas vyko nuotoliu – darbas, mokslai, bendravimas. Greta šios žmonių minios kabo dar vienas didesnis dvigubas portretas (pavadintas „One more day“, 2021) ir keletas mažų portretų, kuriuose veidai yra taip pat užblurinti. Bet skirtingai nuo pirmosios salės, kur mes turėjome konkrečią situaciją ir netgi tam tikrų geofrafinių nuorodų, šie užblurinti veidai ir veikėjai yra abstrakčioje erdvėje. Žmonių minia (pavadinta ,,Landscape”, 2021) turi kažkokį švelnios gelsvos spalvos foną. Galima įsivaizduoti juos keliaujančius į metro arba oro uoste laukiančius lėktuvo, bet greta esantys užblurinti stambiais pikseliais portretai (pavadinti „One more day“, 2021) pakimba visai kitoje erdvėje. Jie yra absoliučioje tuštumoje, nes fonas nėra nutapytas. Ar tai gali būti virtuali erdvė, kurioje atsiranda šie žmonių veidai? Vėliau jie ten, kažkur tuštumoje, yra archyvuojami ir saugomi per amžius. Kitaip tariant, šie pikseliais uždengti veidai yra užkoduota informacija. Neužtapyta paveikslo drobė visada kelia klausimų. Ir verčia mąstyti.
Galinėje erdvėje eksponuojamas 2019-ų metų ciklas pavadinitas „Užrašai“, kuriame matome vienodo formato portretus. Vyrų, moterų, vaikų ir senelių. Senų ir jaunų. Vieni šypsosi, kiti susimąstę, treti kažokie liūdni. Visi tokio pat dydžio, tokiu pačiu atstumu sudėlioti vienas nuo kito. Parodos anotacijoje pažymėta, jog autorė visus šiuos žmones pažįsta. Nors ciklas sukurtas dar iki karantino, bet jis įgauna prasmę ir šiame kontekste. Kai artimųjų veidų negali matyti gyvai, lieka tik jų nuotraukos arba video pokalbiai. Nuotraukos ir prisiminimai tampa brangūs. Šis ciklas primena lėtą meditatyvų darbą, lyg bandymą išgyvent iš naujo pokalbius ar patirtis su nuotraukose užfiksuotais asmenimis. Bet parodoje jie yra išeksponoti ne pavieniui, o gražiai išrikiuotoje visumoje – tarsi ekranai. Ir kiekvienas portretukas tarsi to seno daugiabučio gyventojas. Gražu.
Perėjus ekspoziciją teko prisiminti neseną karantino laikotarpį. Užsidarymą namuose, bendravimą ir darbą per atstumą, susvetimėjimą ir baimę užsikrėsti kovidu. Nors šias patirtis menininkė puikiai panaudojo kūrybai, vėlesnėsė parodose siūlyčiau dar apsvarstyti ekranų ir skaitmeninių piešinių bei spaudos panaudojimą. Skaitmeninės ir realios erdvės sandūroje galima sukurti daugybę įdomių dalykų.
