Nan Goldin kūryboje gėlės pasirodo labai retai. Ši puokštė, padėta ant stalo priešais langą, pasižymi neryškiu žavesiu, primenančiu paprastus gyvenimo pojūčius. Fotografė ir aktyvistė stebėjo, kaip gėlės nuvysta žiedlapis po žiedlapio, kai buvo priversta likti uždaryta savo Bruklino bute per pirmąją COVID-19 bangą 2020 m. “Sudžiūvusios gėlės tapyboje yra memento mori emblemos”, – rašo Donatien Grau parodos kataloge “Les Choses: Daiktai: natiurmorto istorija” (“Things: A History of Still Life”) Luvre, Paryžiuje. Prie lango priklijuotas raštelis su dviejų kaukolių piešiniu primena mums, kad esame mirtingi. Goldin žino, kad viskas gali pasikeisti per akimirką. Jos sesers savižudybė 1963 m. parodė jai, kad niekas niekada nebebus stabilu; būtent fotografuodama savo šeimą ji pradėjo savo kaip menininkės gyvenimą, o paskui be galo išplėtė savo “gentį”. Nuo to laiko jos darbuose yra gyvybės ir mirties, džiaugsmo ir skausmo, jėgos ir silpnumo, meilės ir neapykantos, smurto ir švelnumo ženklų.
Skausmas egzistuoja, o Goldin yra viena iš menininkių, suteikiančių jam pavidalą nenusigręždama. Ji susiduria su juo, pasinerdama į mirties, ligos, AIDS, destrukcijos ištiktų pasaulių širdis. Metams bėgant Goldin, vaizduodama tuos, kurie atsidūrė ties žlugimo riba, tapo nerimo ir kančios persekiojamų kartų mūza. Stovėdama ant bedugnės krašto, ji tai daro neatsigręždama. Kai kurios fotografijos ypač ryškiai liudija šį požiūrį: pavyzdžiui, jos “Autoportretas mėlyname vonios kambaryje”, Londonas (1980 m.), arba “Narkotikai ant kilimo”, Niujorkas (2016 m.).
Susidūrę su jos subtiliu mirštančių gėlių atvaizdu, Goldin galėtume prilyginti XIV a. samurajui iš garsiojo haiku, kuris, eidamas į karą, nusimeta šarvus pamatęs bijūnus. Brangus draugas man pasakojo, kad šis karys sustojo, apstulbintas jį nuginklavusių gėlių grožio.
artbasel.com
