Kostiantynas Dorošenka

Dirbdama su Ukrainos žiniasklaida, teatrologė Hanna Šerman neapsiribojo kultūros produktų kritika ir visuomeninių procesų analize. Greta žodžio ji visuomet pirmenybę teikė ir konkrečiai veiklai. Šiandien Hanna Šerman yra leidybos namų „Antikvar“ direktorė ir to paties pavadinimo žurnalo vyriausioji redaktorė, taip pat žurnalų „Ukrainos teatras“ („Український театр“) ir „Kino-Kolo“ vyriausioji redaktorė. Ji inicijavo meno periodikos žiniasklaidos holdingo, vienijančio tris leidinius bei jų spausdintines ir skaitmenines platformas, įkūrimą. 2005–2025 metais Šerman Kyjivo Ivano Karpenkos-Karo nacionaliniame teatro, kino ir televizijos universitete dėstė teatro kritiką ir žurnalistikos pagrindus. Nuo 2026 metų liepos kritikė ir žiniasklaidos vadybininkė yra Ukrainos Taraso Ševčenkos nacionalinės premijos komiteto narė.

Leidybos namai „Antikvar“ prasidėjo nuo to paties pavadinimo žurnalo, pirmiausia skirto menui ir kolekcionavimui. Vėliau inicijavote Meno periodikos žiniasklaidos holdingo įkūrimą. Kaip vyko ši plėtra ir kodėl, nepaisant bendros žiniasklaidos migracijos į internetą, ir toliau leidžiate spausdintinius žurnalus?

Į „Antikvar“ atėjau 2007 metais, praėjus metams nuo jo įkūrimo. Tuo metu tai buvo leidinys, daugiausia orientuotas į antikvarinių vertybių rinką, meną ir kolekcionavimą. Žurnalistikos patirtis gana greitai leido pažvelgti į žurnalą plačiau. Pradėjome rengti teminius numerius. Per atskiros kolekcijos, menininko, muziejaus, archyvo istoriją ar konkrečią istorinę temą buvo galima kalbėti jau ne vien apie meno kūrinį, bet ir apie kur kas platesnius kultūrinius bei visuomeninius procesus. Taip „Antikvar“ pamažu tapo kultūrologiniu leidiniu. Lygiagrečiai susiformavo ir darbo modelis. Po 2008 metų finansų krizės tapo aišku, kad žurnalas turi gyvuoti iš savo leidybinių projektų: surasti temą, partnerius, institucijas, autorius, archyvus, kolekcijas, vaizdinę medžiagą ir visa tai sujungti į visavertį numerį. Per šiuos metus pasirodė daug specialiųjų numerių, knygų, bendrų projektų su muziejais ir kultūros institucijomis. Vėliau šioje istorijoje atsirado „Ukrainos teatras“ („Український театр“). Šis leidinys man ypatingas dar ir todėl, kad pagal išsilavinimą esu teatrologė ir jame publikavau dar studijų metais. Žurnalas turi seną profesinę tradiciją, siekiančią 1917 metų Ukrainos teatro periodiką. 2018 metais „Ukrainos teatras“ nebebuvo leidžiamas, ir didelė profesinė sritis faktiškai liko be savo specializuoto leidinio. 2020 metais inicijavau žurnalo atgaivinimą ir įregistravau „Ukrainos teatrą“ savo, kaip fizinio asmens – Ukrainos pilietės, vardu. Šiandien žurnalo steigėjas ir leidėjas yra leidybos namai „Antikvar“. Reikėjo sugrąžinti ne vien pavadinimą, bet ir aplink žurnalą telkusią profesinę bendruomenę – autorius, kritikus, teatrologus, režisierius, aktorius. Šiame darbe šalia manęs yra Vitalijus Žežera – mano pirmasis teatro mokytojas; mūsų profesinis bendradarbiavimas tęsiasi jau beveik keturiasdešimt metų. Būtent tuo metu pradėjo formuotis ir Meno periodikos žiniasklaidos holdingo idėja. 2021 metų rugsėjį, laikotarpiu tarp COVID-19 pandemijos ir plataus masto karo, plaukiodami Dniepru su draugais buriuotojais kalbėjomės apie „Ukrainos teatro“ ateitį ir ieškojome gyvybingo modelio profesionaliam meno leidiniui. Pro mus praplaukė trimaranas – laivas, sudarytas iš trijų sujungtų korpusų. Būtent tokia konstrukcija suteikia jam didesnį stabilumą. Tada ir kilo paprasta mintis: jau turime „Antikvar“, atgaivinamas „Ukrainos teatras“, vadinasi, reikia trečio leidinio. Juo tapo „Kino-Kolo“. Taip susiformavo mūsų žiniasklaidos holdingo struktūra: trys profesionalūs žurnalai – apie meną ir kultūros paveldą, teatrą bei kiną. Tai ne trys vienodos žiniasklaidos priemonės po vienu stogu, o trys savarankiškos terpės, galinčios viena kitą palaikyti. „Kino-Kolo“ atgaivinimas truko beveik trejus metus. Karas labai atitolino šios idėjos įgyvendinimą, tačiau kartu dar aiškiau parodė tokių leidinių poreikį.

Yra viena mintis, prie kurios nuolat grįžtu: profesionalus spausdintinis leidinys liudija pačios meno srities brandą. Kalbant apie popierių, mano požiūris gana pragmatiškas. Šiandien spausdintinė periodika iš tiesų yra anachronizmas, jei kalbame apie informacijos sklaidos greitį. Niekas nelauks žurnalo du mėnesius, kad sužinotų naujienas. Tačiau kaip turinio sisteminimo priemonė jis išlieka unikalus. Gyvename apsupti milžiniško kiekio pavienių pranešimų: perskaitėme, perbraukėme ekraną, perėjome prie kito. Žurnalas leidžia sustoti ir iš skirtingos medžiagos sudėlioti vientisą visumą. Tekstas, interviu, archyvinis dokumentas, fotografija, muziejaus eksponatas, skirtingų autorių požiūriai ima veikti drauge. „Antikvar“ atveju tai ypač akivaizdu: kiekvienas numeris iš esmės yra atskiras leidybos projektas ir nepraranda prasmės pasirodžius kitam numeriui. Yra skaitytojų, kurie mūsų leidinius kolekcionuoja metų metus. „Ukrainos teatras“ ir „Kino-Kolo“ labiau susiję su dabartiniais procesais. Tačiau tai, kas vyksta šiandien, rytoj tampa istorija. Pirmieji atgaivintų žurnalų numeriai jau užfiksavo, kaip Ukrainos teatras ir kinas gyvuoja ir keičiasi plataus masto karo metu. Popierius čia nėra supriešinamas su internetu. Turime tris interneto svetaines, socialinius tinklus ir skaitmeninius formatus. Tai viena medijų erdvė, tiesiog skirtingos jos dalys atlieka skirtingas užduotis.

Kare prieš Ukrainą Maskva griebiasi urbicido – miestų, kaip modernių bendruomenių, tapatybės ir kultūrinės įvairovės židinių, naikinimo. Muziejų ir privačioms kolekcijoms gresia sunaikinimas. Kaip šiomis aplinkybėmis pasikeitė meno kūrinių saugojimo ir kolekcionavimo situacija Ukrainoje?

Prasidėjus plataus masto invazijai, parengėme specialų „Antikvar“ numerį apie kultūros paveldo apsaugą karo metu. Dirbant prie jo tapo aišku, kad apie šią patirtį neįmanoma kalbėti vien instrukcijų, evakuacijos planų ar muziejų statistikos kalba. Pirmiausia tai – žmonių istorijos. Viena jų – „Grynyov Art Collection“ Charkive, Boryso Gryniovo ir kolekcijos kuratorės Marynos Konievos istorija. Kolekcija iš Charkivo buvo išgabenta keturiais reisais mikroautobusu, padedant savanorių grupei „Papa Karlo“. Kelionė iki Poltavos, kuri taikos metu trukdavo vos kelias valandas, dėl spūsčių tuomet galėjo užtrukti visą dieną. Vienas vairuotojas atliko visus keturis reisus. Jis padėjo išgelbėti kolekciją, tačiau grįžęs į Charkivą žuvo nuo raketos skeveldros, kai išvyko pirkti duonos kariams. Ši istorija labai tiksliai atspindi pirmųjų karo mėnesių tikrovę. Atrodytų, kalbame apie paveikslų evakuaciją, tačiau už kiekvieno išgelbėto kūrinio stovi konkretūs žmonės, jų sprendimai, rizika, o kartais – ir gyvybė. Vertingiausią „Grynyov Art Collection“ dalį – apie devynis šimtus kūrinių – vėliau pavyko išgabenti į Prancūziją. Sienai kirsti buvo parengta apie 14 kilogramų lydimųjų dokumentų. Tai labai iškalbinga detalė. Išgelbėti kūrinį – tai ne vien fiziškai išnešti jį iš apšaudomos teritorijos. Reikia išsaugoti jo kilmės duomenis, istoriją, aprašą ir dokumentaciją.

Kita istorija – Darijos Dobrijan ir Ihorio Ponamarčuko bei muziejaus „Ukrainos dvasiniai lobiai“. Kolekciją pradėta pakuoti kovo 6-ąją. Pirmiausia buvo gelbstimos ukrainietiškos ikonos, senieji spaudiniai, Ukrainos tapybos klasikų, tarp jų Muraškos ir Pymonenkos, kūriniai. Tomis dienomis transportu beveik niekada nebuvo vežamas vien menas. Tame pačiame mikroautobuse šalia paveikslų ir ikonų galėjo važiuoti sergantys žmonės, naminiai gyvūnai. Tai labai tikslus pirmųjų plataus masto karo savaičių vaizdas. Riba tarp žmonių gyvybių ir meno gelbėjimo beveik išnyko. Buvo gelbstima viskas, ką tik buvo įmanoma išgelbėti: žmonės, gyvūnai, ikonos, knygos, paveikslai. Neįtikėtina ir Jurijaus Savčuko, Ukrainos nacionalinio Antrojo pasaulinio karo istorijos muziejaus direktoriaus, istorija. Jau vasario 25-ąją jis savo automobiliu pats išvežė dalį eksponatų, nes situacija keitėsi greičiau, nei buvo priimami oficialūs sprendimai. Pakeliui pateko į avariją, naktį praleido laukuose per raketų apšaudymus, tačiau vis tiek nugabeno muziejaus eksponatus iš pradžių į Vinicą, o vėliau – į Lvivą.

Černihive vasario 24-ąją beveik visas Vasylo Tarnovskio srities istorijos muziejaus kolektyvas atėjo į darbą. Aidint sprogimams darbuotojai išmontavo apie 5,5 tūkstančio eksponatų – beveik visą ekspoziciją. Direktorius Serhijus Lajevskis su žmona ir keliais kolegomis faktiškai gyveno muziejuje iki balandžio 10 dienos. Muziejaus rūsyje kartu su jais slėpėsi apie penkiasdešimt Černihivo gyventojų. Muziejininkai žmonėms netgi rengė paskaitas. Aplink apšaudomas miestas, žmonės gyvena rūsyje, o muziejus vis tiek išlieka muziejumi. Kažkas pasakoja apie istoriją, kažkas klausosi. Tai labai daug pasako apie tai, kam žmogui apskritai reikalinga kultūra.

Visai kitokia buvo Kyjivo Chanenkų muziejaus patirtis. Ten veiksmų planas buvo parengtas dar prieš prasidedant plataus masto invazijai. Kolekcija iš anksto suskirstyta pagal evakuacijos eiliškumą, o komanda rūpinosi objektų, kurių negalima tiesiog paimti ir išnešti, konservavimu. Nuo septynių metrų aukščio lubų buvo nuimami net vertingi šviestuvai. Kolegos Europoje siuntė profesionalias pakavimo medžiagas, specialų popierių ir dėžes. Kai 2022 metų spalio 10 dieną visai šalia sprogo Rusijos raketa ir muziejuje išdužo langai, šis išankstinis pasirengimas išgelbėjo dešimtis tūkstančių kūrinių.

O štai Oleksijaus Šovkunenkos Chersono dailės muziejaus istorijos baigtis priešinga. Kurį laiką darbuotojai mėgino nuslėpti kolekciją nuo okupantų, įtikinėjo juos, kad ji jau išgabenta. Tačiau galiausiai rusai gavo prieigą prie fondų ir prieš atsitraukdami iš Chersono išvežė tūkstančius kūrinių į okupuotą Krymą.

Tokia patirtis – tai ne vien pasakojimas apie kultūros vertybių evakuaciją. Vienur suveikė iš anksto parengtas planas. Kitur – horizontalūs ryšiai ir kolegų pagalba. Dar kitur – vienas žmogus, kuris tiesiog sėdo prie vairo. O kai kur – visa komanda, vasario 24-osios rytą atėjusi į muziejų ir pradėjusi nukabinti eksponatus nuo sienų. Tai istorijos apie žmones, kurie katastrofos akimirką labai aiškiai suvokė, už ką yra atsakingi.

Prasidėjus plataus masto karui, kai kurios Ukrainos muziejų kolekcijos, siekiant jas išgelbėti, buvo išgabentos į užsienį. Dabar sužinome apie atvejus, kai gali kilti problemų grąžinant šiuos kūrinius į Ukrainą. Pavyzdžiui, teises į du iš Lvivo į Lenkiją evakuotus Lvivo istorijos muziejaus kolekcijos paveikslus pareiškė kunigaikščio Adamo Lubomirskio palikuonys. Ką Ukraina turėtų daryti, kad apsaugotų savo nacionalinį kultūros paveldą?

Čia iš karto prisimenu tuos 14 kilogramų dokumentų, lydėjusių dalies „Grynyov Art Collection“ evakuaciją į Prancūziją. Tai labai iškalbinga detalė. Neužtenka fiziškai išgelbėti paveikslą, ypač jei jis kerta valstybės sieną. Kartu su kūriniu į kitą jurisdikciją persikelia ir visa jo istorija: kam jis priklausė, kaip pateko į muziejų, kaip keitėsi sienos ir valstybės, kas nutiko kolekcijai per karus, revoliucijas, nacionalizaciją. Būtent tai ir parodo Lvivo istorijos muziejaus kūrinių atvejis.

Nenorėčiau teisiškai vertinti konkretaus teisminio ginčo. Tačiau akivaizdu viena: tarptautinis muziejaus kolekcijos perkėlimas – net ir tuomet, kai siekiama ją išgelbėti, – negali būti vien transportavimo ir leidimo laikinai išvežti klausimas. Prieš išvežant turi būti surinkta kuo išsamesnė informacija apie kiekvieną objektą: jo proveniencija, patekimo į muziejų istorija, teisinis statusas, dokumentai, galimi teisiniai prieštaravimai. Ir muziejus neturėtų būti paliktas vienas spręsti tokių problemų. Jei užsienyje kyla klausimų dėl Ukrainos valstybinei muziejų kolekcijai priklausančio objekto, tai jau yra valstybinės kultūros paveldo apsaugos klausimas, į kurį turi įsitraukti kultūros ir tarptautinės teisės specialistai, Teisingumo ministerija bei diplomatinės institucijos.

2022 metais labai daug buvo nuveikta dėl asmeninės muziejininkų atsakomybės. Žmonės dažnai veikė greičiau, nei spėjo susiformuoti pati sistema. Dabar šią patirtį reikia paversti sistema. Kad kitą kartą muziejaus direktoriui nereikėtų pačiam spręsti, kur važiuoti automobiliu su eksponatais apšaudymo metu, o kiekvienas iš Ukrainos išvežamas objektas būtų ne tik tinkamai supakuotas, bet ir taip pat kruopščiai dokumentuotas bei teisiškai apsaugotas.

Nepaisant karo, Ukrainoje vyksta tikras teatro bumas. Į kai kuriuos spektaklius, tarp jų ir pastatymus pagal ukrainiečių klasiką, bilietai išperkami keliems mėnesiams į priekį. Kaip paaiškintumėte šį reiškinį? Kokias tendencijas, kaip teatro kritikė, šiuo metu įžvelgiate Ukrainos teatre?

Meninis gyvenimas karo metu ne tik nesustojo – jis tapo dar intensyvesnis. Jau 2024 metais į kai kuriuos Kyjivo spektaklius bilietus reikėjo pirkti prieš kelis mėnesius. Šiandien tai dar labiau pastebima. Nemanau, kad viską galima paaiškinti vien tuo, jog karo metu žmonėms reikia paguodos, emocijų ar galimybės bent trumpam atitrūkti. Tai irgi svarbu. Tačiau vyksta kur kas įdomesnis procesas: teatras labai stipriai rezonuoja su visuomenės poreikiais. Plataus masto karas pakeitė mūsų kultūrinių koordinačių sistemą. Beveik visą nepriklausomybės laikotarpį Ukrainos teatras, kaip ir kitos meno sritys, vienaip ar kitaip išliko priklausomas nuo rusiškos ir sovietinės naratyvų bei vertinimų sistemos. Galėjome su ja ginčytis, tačiau ji vis tiek išliko atskaitos tašku. Karas šį ratą nutraukė. Dabar į daugybę klausimų turime atsakyti patys. Kas sudaro Ukrainos teatro kanoną? Kokius tekstus skaitome iš naujo? Kokius autorius susigrąžiname? Ką šiandien atrandame Kvitkos-Osnovjanenkos, Karpenkos-Karo, Kulišo, Lesios Ukrainkos kūryboje? Kokia kalba kalbame apie savo teatrą? Pagal kokius kriterijus jį vertiname? Todėl didžiulis susidomėjimas ukrainiečių klasika visai nestebina. Mes iš esmės skaitome ją iš naujo. Ir svarbu ne pats faktas, kad teatro afišoje atsirado ukrainiečių klasiko pavardė. Kur kas įdomiau, ką šiuolaikinis teatras tame tekste pamatė ir kodėl nusprendė jo imtis būtent dabar. Rezultatai, žinoma, labai įvairūs. Yra išties naujų interpretacijų, tačiau pasitaiko ir tiesiog sėkmingo, gerai žinomo kūrinio pavadinimo eksploatavimo. Teatro bumas savaime nereiškia teatro kokybės bumo. Būtent todėl šiandien taip reikalinga profesionali kritika. Žiūriu daug spektaklių – Kyjive ir kituose miestuose, didžiuosiuose teatruose ir nepriklausomuose projektuose. Darbas su „Ukrainos teatru“ suteikia galimybę nuolat stebėti šį procesą ir neapsiriboti keliomis garsiai nuskambėjusiomis Kyjivo premjeromis. Vaizdas nepaprastai įvairus: fronto linijai artimų miestų teatrai, evakuoti kolektyvai, didžiosios nacionalinės scenos, nepriklausomi projektai, naujoji dramaturgija, muzikinis teatras. Kiekvienas jų turi savą karo patirtį ir savaip į ją reaguoja. Už mano pečių – dvidešimt metų teatro kritikos ir žurnalistikos pagrindų dėstymo Karpenkos-Karo universitete. Kritika čia nėra teatro priedas – tai vienas iš būdų jį apmąstyti ir aprašyti save patį. Todėl šiandien įdomiausias klausimas net ne tas, kodėl žmonės masiškai pradėjo eiti į teatrą. Įdomu, ką Ukrainos teatras padarys su šiuo jam tenkančiu dėmesiu.

Jūs tapote Taraso Ševčenkos nacionalinės Ukrainos premijos komiteto, atsakingo už svarbiausią Ukrainos apdovanojimą meno srityje, nare. Kokie meno kūriniai šiandien, jūsų nuomone, labiausiai atitinka šią premiją ir poeto bei dailininko, kurio vardu ji pavadinta, dvasią?

Jau turėjome Komiteto susitikimų ir posėdžių, todėl pirmasis įspūdis apie šį darbą jau susiformavo – tai atsakomybė. Atsakomybė Premijai, žmonėms, kurių darbus vertinsime, ir kolegoms, su kuriais teks priimti sprendimus. Daugelį Komiteto narių pažįstu seniai. Su nemaža jų dalimi esame bendradarbiavę, vykdę bendrus projektus, rengę interviu, bendravę profesinėje aplinkoje. Todėl labai įdomu dabar susitikti jau kitame vaidmenyje. Prie vieno stalo kalbamės apie dalykus, į kuriuos nėra paprastų atsakymų: kas šiandien yra išskirtinis kultūros reiškinys, pagal kokius kriterijus tai vertinti, kur eina riba tarp visuomeninės reikšmės ir meninės kokybės. Komitete dirba labai skirtingų meno sričių, kartų ir profesinės patirties žmonės. Būtent šis profesionalus dialogas yra labai įdomus. Gali daugelį metų pažinoti žmogų, žinoti jo darbus ir staiga išgirsti, kaip jis mąsto apie visiškai kitą meno sritį, kokie argumentai jam svarbūs, su kuo jis sutinka ar dėl ko ginčijasi. Tai kelia didelę pagarbą. Svarbu ir tai, kad kalbama ne tik apie konkrečius pretendentus ar būsimus laureatus. Aptariama pačios Premijos strategija, jos raida, veiklos principai, naujos nominacijos. Tai esminis klausimas. Ukrainos kultūra labai sparčiai keičiasi, atsiranda naujų praktikų, naujų darbo formų, todėl svarbiausia šalies meno premija turi gebėti visa tai pastebėti.

Kalbant apie „Ševčenkos dvasią“, šią formuluotę reikėtų vartoti atsargiai. Ševčenka nėra temų rinkinys, į kurį reikia „teisingai“ kreiptis, kad kūrinys atitiktų Premiją. Jis įdomus kaip savo laikui nepaprastai šiuolaikiškas dailininkas ir poetas, žmogus, itin jautriai ir aštriai reagavęs į tai, kas vyko su juo pačiu, visuomene ir šalimi. Todėl šiandien įtikina kūriniai, kurie taip pat tiksliai kalba apie savo laiką. Jie ne iliustruoja jau parengtą „teisingą“ mintį, o patys geba kažką suformuluoti. Ir čia esminis išlieka profesionalumo kriterijus. Karo metu pati tema savaime įgauna milžinišką emocinį svorį. Tačiau temos reikšmingumas ir meninės raiškos kokybė – ne tas pats. Viena sudėtingiausių Komiteto užduočių – tarp daugybės svarbių, nuoširdžių ir talentingų darbų įžvelgti tuos, kurie iš tiesų tampa reikšmingais Ukrainos kultūros reiškiniais. Tai tik darbo pradžia, ir labai įdomu šį procesą išgyventi kartu su žmonėmis, kurių profesinę patirtį ir nuomonę gerbiu.