Kostiantyn Doroshenko/Tie2.lt

Pagal „Scopus“ ir „Google Scholar“ duomenis, medžiagų fizikas Borysas Grynyovas patenka į 30 labiausiai cituojamų Ukrainos mokslininkų sąrašą. Nacionalinės mokslų akademijos akademikas, Scintiliacinių medžiagų instituto direktorius, Ukrainos atstovas CERN, jis taip pat yra vienas žinomiausių Ukrainos meno kolekcininkų. Grynyovų šeimos – Boryso ir jo žmonos Tetjanos – kolekcija šiandien jau yra tapusi institucija. Rinkinį sudaro daugiau nei 4000 kūrinių, apimančių laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų.

Visus plataus masto Rusijos invazijos metus Borysas Grynyovas lieka ištikimas gimtajam Charkivui, grįždamas ten po tarptautinių mokslinių komandiruočių ir kultūrinių renginių. Mokslinis ir meninis gyvenimas šiame išdidžiame mieste nesustoja, o akademikas Grynyovas yra tarp tų, kurie jį maitina energija.

Koks šiandien yra kultūrinis gyvenimas Charkive?

Vienas svarbiausių ramsčių, ant kurių laikosi Charkivas, yra jo kultūra. Išgyvenęs 2022 metų pavasarį, kai dauguma žmonių buvo susitelkę į išsigelbėjimą, gynybą ir savanorystę, miestas pamažu ir atkakliai pradėjo atgaivinti savo kultūrinį gyvenimą. Šiandien jis didžiąja dalimi vyksta požeminėse erdvėse. Kai kurios institucijos vis dar uždarytos lankytojams, tačiau jau per pilno masto karą atsirado ir naujų vietų.

Charkivas nuolat prisitaiko prie naujų iššūkių: bombardavimų, elektros tiekimo nutraukimų, šildymo stokos ir pan. Tačiau menininkai tęsia darbą, atsiranda naujų projektų, taip pat ir įtraukiant plačią tarptautinę meno bendruomenę. Meno aplinka nesusitelkia į ribojimus, kuriuos lemia gyvenimas prie fronto esančiame mieste, veikiau ieško naujų galimybių. Mes, kolekcininkai, esame nuolatiniai šių procesų dalyviai. Pavyzdžiui, 2024 metais parėmėme didelį tarptautinį projektą „Saugumo jausmas“ (Sense of Safety) Jermilovo centre (Yermilov Centre). Parodos bendra kuratorė buvo Marina Koneva, „Grynyov Art Collection“ meno vadybininkė. Tarp dalyvių buvo Ahmet Öğüt, Borisas Michailovas, Andreas Angelidakis – iš viso 31 menininkas iš įvairių šalių. Atidaryme dalyvavo Thomas Hirschhorn, kuris skaitė paskaitą kitą dieną po stiprios oro atakos Charkive. Laimei, Jermilovo centras yra sertifikuota slėptuvė. Ekspozicijai pateikėme kultinio Chersono menininko Staso Voliazlovskio ir Dmitro Kolomoicevo, kuris dabar tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, darbus. Jo „Moleskinai“ – unikalus siurrealistinis šio karo meninis dokumentas.

Šiuolaikinio meno kolekcionavimas Ukrainoje turėjo kelis etapus. Sovietmečiu nonkonformistinį meną, kuris nebuvo įdomus valstybei, o kartais net buvo persekiojamas, rinko žmonės, kurie dalijosi kūrybos laisvės vertybėmis – rašytojai, mokslininkai, gydytojai. SSRS žlugimas sukėlė trumpalaikę Vakarų madą mūsų regiono menininkams. Daug 1990-ųjų Ukrainos menininkų darbų atsidūrė užsienio kolekcijose. Šiuolaikinio meno paklausa Ukrainoje formavosi netolygiai. Pamenu, kaip galeristai pabrėždavo investicijų į meną ekonominį patrauklumą, nors tai iš tiesų gana nenuspėjamas procesas. Kokius etapus jūs patyrėte kaip kolekcininkai?

Kolekcionavimo patirtis mūsų šeimoje buvo visada. Pavyzdžiui, turime įdomią pašto ženklų kolekciją. Meno kūrinių kolekcionavimas į mūsų gyvenimą atėjo būtent 1990-aisiais. Tuo metu buvo madingas antikvariatas, ir tai neaplenkė mūsų. Tačiau gana greitai supratome, kad šioje srityje yra daug klastočių. Nemalonių patirčių turėjome ir patys. Tuo pačiu jau buvome pasinėrę į meno aplinką ir atsirado noras gilinti žinias šioje srityje. Todėl atkreipėme dėmesį į šiuolaikinių menininkų kūrinius.

Pirma, tai suteikė galimybę tiesiogiai bendrauti su autoriais, lankytis jų dirbtuvėse ir geriau pažinti pačius kūrinius. Tai savo ruožtu užtikrino autentiškų darbų įsigijimą. Antra, 1990-aisiais meno rinka dar tik formavosi. Menininkai ieškojo naujų užsakovų po sovietinės sistemos žlugimo, o mes turėjome galimybę juos paremti. Jau tada buvo aišku, kad muziejų kolekcijose yra didelių spragų, ir jas užpildyti, išsaugant Ukrainoje neoficialaus meno kūrinius, gali būtent privačios iniciatyvos.

Be abejo, mūsų kolekcijos formavimuisi įtakos turėjo ir specialistai, su kuriais bendradarbiavome įvairiais laikotarpiais. Iš pradžių daug konsultavomės su Charkivo muziejininkais. Taip susiformavo stipri Charkivo grafikos mokyklos ir XX a. vidurio meno kolekcija. Vėliau pradėjome bendradarbiauti su jaunomis menotyrininkėmis ir kuratorėmis, o kolekcija vis labiau pildėsi jaunuoju menu.

Rusijos karas prieš Ukrainą sukelia milžiniškus kultūrinius nuostolius – žūsta į kariuomenę išėję menininkai, bombardavimų metu naikinami muziejai ir meno centrai, kultūros vertybės išvežamos iš laikinai okupuotų teritorijų į agresoriaus šalį. Tuo metu jūs toliau perkate šiuolaikinio meno kūrinius, remiate tarptautines parodas, tarp jų – Ukrainos paviljoną Venecijos bienalėje 2024 metais. Kaip pasikeitė jūsų fondo strategija nuo 2022 metų?

2022 metų kovą, bombarduojant Charkivą, buvome priversti evakuoti dalį savo kolekcijos: iš pradžių iš miesto (apie 2000 kūrinių), o vėliau ir iš šalies (900 kūrinių). Nuo tada mūsų veikla pasidalijo į dvi pagrindines kryptis.

Pirmoji – tarptautinė. Pagrindinis tikslas čia yra skleisti žinias apie karą Ukrainoje ir populiarinti ukrainiečių kultūrą, parodyti jos unikalumą pasauliui. Įgyvendiname savo projektus, paremtus evakuotais kūriniais, taip pat teikiame darbus eksponavimui užsienio muziejuose ir galerijose. Šios krypties rėmuose parėmėme nacionalinį projektą Venecijos bienalėje. Šiuo metu „Grynyov Art Collection“ darbai eksponuojami dviejose parodose Vokietijoje. Reikšmingo ukrainiečių „naujosios bangos“ menininko Oleho Holosijaus kūriniai pristatomi projekte „Peizažas“ Münsterio „Meancult“ galerijoje kartu su Josepho Beuyso ir Jürgeno Kramerio darbais. Sergejaus Paradžanovo koliažas „Orfėjas“ rodomas parodoje „Plakanti širdis: dėmesys Ukrainos queer menui“ Berlyno „Schwules Museum“. Dėl didelio susidomėjimo paroda jau trečią kartą pratęsta.

Antroji kryptis – veikla Ukrainoje. Čia susitelkėme į projektus, susijusius su kultūrine tapatybe ir nacionaline atmintimi. Toliau kuriame savo projektus ir remiame kitų iniciatyvas. Ukrainos ir pasaulio avangardo legendos Vasylio Jermilovo eskizas iš mūsų kolekcijos šiuo metu eksponuojamas parodoje „Kultūrinis lagaminas“ Kyjivo centrinėje geležinkelio stotyje. Projektas skirtas atminčiai, kurią turime saugoti sudėtingais laikais, ne kartą ištikusiais Ukrainą. Tarp kitų kolekcininkų pateiktų eksponatų yra ir su Lietuvos istorija susijusių objektų – pavyzdžiui, Krymo chanato įkūrėjo Hadži Girejaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sąjungininko, sarkofago fragmentas.

Pastaraisiais metais „Grynyov Art Collection“ atsirado nemažai kūrinių, tiesiogiai susijusių su karu. Tarp jų – Vladyslavo Krasnoščioko ir Stanislavo Ostrouso karo fotografijos, Dmitro Kolomoicevo meninės knygos. Taip pat noriu paminėti grafikos darbus, kuriuos įsigijome iš Davido Čičkano, kai jis ruošėsi stoti į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Nuo jaunystės jis domėjosi anarchizmo idėjomis ir Nestoro Machno asmenybe, kuris bandė įgyvendinti anarchistinę valstiečių respubliką Ukrainoje. Deja, bendradarbiavimas su Davidu nutrūko tragiškai – 2025 metų rugpjūtį jis žuvo gindamas Ukrainą Zaporižios srityje.

Šiandien mūsų kolekcija ne tik saugo meną, bet ir tampa laikmečio, kuriame gyvena ir kovoja Ukraina, liudijimu.

Jūs buvote tarp kolekcininkų ir mecenatų, kurie padovanojo kūrinių Pompidou centrui, taip suformuodami atskirą ukrainietišką šios institucijos kolekciją. Ukrainoje ši iniciatyva buvo vertinama nevienareikšmiškai – kritikuota, kad 1990-ųjų ukrainiečių menas, kurio ir taip nedaug šalyje, vėl atsiduria užsienyje. Kokie buvo šio sprendimo tikslai?

Šiam įvykiui prieš tai vyko kelerių metų derybos, sudėtingas kūrinių perdavimo procesas ir ne kartą nukeltas dovanos pristatymas. Galiausiai Ukrainos menininkų paroda įvyko Paryžiuje 2022 metų rudenį, jau vykstant pilno masto invazijai. Tai buvo stiprus kultūrinės diplomatijos gestas, parodęs pasauliui kultūrą, kuri tuo metu yra naikinama. Be to, ši iniciatyva paskatino peržiūrėti kai kurių kūrinių atribuciją Pompidou centre – anksčiau jie buvo laikomi rusiškais, nors iš tiesų sukurti ukrainiečių menininkų.

Kalbant apie kritiką, pavyzdžiui, mūsų kolekcija perdavė fotografijas – tai yra tiražuojami darbai. Tokie pat vaizdai yra ir Ukrainos kolekcijose, tad šalis jų faktiškai neprarado. Tačiau išaugo ukrainietiško meno matomumas, taip pat jo vertė ir atpažįstamumas tarptautiniu mastu.

Ar naudojate meną komunikacijoje su CERN dirbančių mokslininkų bendruomene?

2022 metų pavasarį pakviečiau Charkivo fotografą Oleksandrą Osipovą į Scintiliacinių medžiagų institutą. Jis užfiksavo, kaip mokslininkai su šeimomis gyveno ir dirbo rūsiuose. Nuotraukose matyti savadarbės lovos, laboratorijose įrengtos valgyklos, naminiai gyvūnai ir vaikai tarp gamybinių cechų. Pagal šias nuotraukas sukurtas projektas „Slėptuvė mokslui“. Jį pristatome tarptautinėse konferencijose ir Europos mokslinėse institucijose, įskaitant CERN 2024 metais. Projektas aiškiai parodo, kokiomis sąlygomis karo metu dirba Ukrainos fizikai, ir kartu kelia klausimą dėl Rusijos atstovų dalyvavimo tarptautinėje mokslo bendruomenėje.

Kokie Ukrainos tyrimai šiandien paklausūs CERN?

Šiuo metu CERN naudojamos įvairios mūsų sukurtos detektorių medžiagos – perovskitai, plastikai. Ypač svarbios Ukrainoje sukurtos 3D spausdinimo technologijos, kurios reikalingos būsimų koliderių detektoriams. Daugelyje eksperimentų naudojami mikrokabeliai, taip pat sukurti Ukrainos mokslininkų ir inžinierių. Ukrainoje veikia grid-klasteris, kuris nenustojo veikti net karo metu.

Jūsų kolekcija išsiskiria atvirumu – ji prieinama tyrimams ir bendradarbiavimui. Ar svarstėte jos pagrindu kurti šiuolaikinio meno muziejų?

Ne. Manęs dažnai to klausia, tačiau mums įdomus būtent šeimos kolekcijos formatas. Esame orientuoti į bendradarbiavimą su kultūros institucijomis, tyrėjais ir kuratoriais, ir manome, kad toks modelis suteikia mažiau apribojimų. Visi mūsų kolekcijos kūriniai prieinami svetainėje http://grynyov.art/. Ši platforma patogi visiems meno proceso dalyviams. Tuo pačiu reguliariai dovanojame kūrinius Ukrainos muziejams ir suprantame, kad ateityje didelė dalis mūsų kolekcijos taps nacionalinių muziejų dalimi.

Projektas ,Kultūros tiltas: Lietuva-Ukraina” iš dalies finansuojmas Medijų rėmimo fondo.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas