Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ vyksta trijų menininkių (pagal išsilavinimą tekstilininkių) paroda „Zoetropas II“. Zoetropas – tai Antikos laikus menantis cilindro formos mechanizmas; jo vidinės sienelės buvo apipavidalintos piešiniais, kurie imitavo veiksmo seką, tarsi animacijoje. Tad sukant cilindrą, galima pamatyti senovės animacijos pavyzdį, arba, kaip parodos kuratorė įvardijo, – judančią mediją. Žodis „judanti“ čia yra raktažodis, nes judesys yra kitimo (arba pokyčio) priežastis. Šios parodos koncepcija pasirodo tarsi pažįstama iš pirmo žvilgsnio – pasaulio kismą pavaizduoti nekintačioje (arba per lėtai žmogaus akiai kintančioje) medijoje – tekstilės, skulptūros, tapybos ir fotografijos sandūroje. Vizualiojo meno atstovų užmojai sukurti judančio vaizdo ir kismo (arba kitimo) iliuziją gali mus sugražinti net prie olų piešinių, kaip mini viena iš parodos menininkių. Pokyčių jausmas persekioja visur ir visad, nes aplinkos kismas yra nepavaldus mums, todėl net jeigu kartais aplanko jausmas, jog niekas nesikeičia, tai greičiau sako, jog pats subjektas nejaučia ryškaus savo pokyčio, tačiau jį supanti aplinka yra nuolatiniame kismo procese. Todėl tai ir vadinama klasika – nerimastingas menininko žvilgnsis į nuolat kintančią aplinką ir bandymas meno kūrinyje užgriebti to pokyčio suvokimo jausmą.
Trys menininkės šį jausmą savais būdais įkurdino parodoje eksponuojamuose kūriniuose. Marija Žiemytė apie pasaulio pokyčius ir virsmus kalba iš mitologinės perspektyvos, pasirinkdama bičių avilio metaforą, kaip atraminį tašką. Ši metafora priverčia į kūrinius žiūrėti ne tik iš mitologinės perpsektyvos, bet taip pat kelia sociologinius ir net ekologinius klausimus. Pati autorė teigia, jog kurdama avilio instaliaciją, ji „kuria šventyklą“. Tai sufleruoja norą sukurti kažką pastovaus. Avilio metaforos pasirinkimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nuobodokas, tačiau jis nėra atsitiktinis. Menininkė dirba su įvairiomis medžiagomis, tarp kurių yra ir vaškas. Ši medžiaga M. Žiemytei atrakino naują kūrybinę trajektoriją. Parodos tekstuose daugiau kalbama apie bičių korio ir pasaulio audinio idėjas iš filosofinės-mitologinės perspektyvos, kurios, akivaizdu, yra svarbios autorei, bet norėtųsi daugiau sužinoti ir apie kūrinių medžiagiškumą, nes instaliacija atrodo įspūdingai, išeksponuota nuo lubų ligi žemės, dėl plono audinio persišviečia. Tačiau parodoje niekur neminima apie tai kaip menininkė atrado šį bičių korio motyvą. Apie tai galima sužinoti tik iš jos interviu su kuratore. Šiuo konkrečiu atveju, manau, jog kūrinio technologinis aspektas išlieka itin svarbus, nes nuo jo atsirado instaliacijos idėja.
Jeigu Marija Žeimytė savo kūriniuose nagrinėdama nuolatinį kismą grįžta į mitologiją, tai Sinaima Kontautė nagrinėdama tą pačią temą atsiremia į archeologiją. Menininkės sukurti objektai iš cemento, vielų, ir žvėrių kaulų kalba apie įvykių sandūrą, kuriai įvardyti S. Kontautė atrado ir terminą „liminal“ (lot. slenkstis). Tai yra būsena, kai objektas yra virsmo, pokyčio procese, tačiau dar nepasiekė galutinės evoliucijos fazės. S. Kontautės kūriniai savo pavidalu primena geologinių sluoksnių iliustracijas. Tačiau kūrinių mąstelis ir jų eksponavimo strategija atrodo tarpusavyje suderinti – kūriniai yra nedideli, stipriai apšviesti ir išeksponuoti ganėtinai žemai. S. Kontautės darbai yra smulkūs, detalūs, juos norisi apžvelgti iš arčiau, tad tenka atsitūpus, tarsi archeologijos kasinėjimų aikštelėje tyrinėti juos iš arčiau, kokių žvėrių kaulai, molio šukės ar kriaukles primenantys daiktai yra išdėlioti ant pjedestalo, kaip krenta ilgi ryškūs šešėliai. Akimirką pasijutau kaip Guliverio kelionėse. Iš viršaus S. Kontautės darbai atrodo, tarsi Anselm‘o Kiefer’io arba Joseph’o Beuys’o instaliacijų miniatiūros. Žinoma, naudojamos natūralios medžiagos riboja autorės galimybes rinktis kūrinių mąstelį. Įdomu ar S.Kontautė ketina ateityje didinti šios temos kūrinių mąstelį?
Deva Bartninkaitė kuria abstrakčius paveikslus iš VHS kasečių juostų. Šias juostas menininkė audžia į paveikslus. Juostose žėri šviesos spindulių sukuriami žvaigždynus primenantys blikai, o kūrinių struktūras sudaro išausti tekstiliniai raštai. Menininkė šias video juostų drobes – audinius pasitelkė kurdama ir video instaliaciją. Konceptualiai panaudojama medžiaga padiktuoja ir kūrinių temą – praėjusio amžiaus įvykių fiksavimo priemonė pati pasiūlo neišvengiamo kismo temą. Neslėpsiu, sužinojęs apie tokį VHS juostos panaudojimą nustebau, jau senokai buvau pamiršęs apie video kasetes, nors vaikystėje namuose turėjome VHS grotuvą ir kasečių kolekciją. Manau, čia slypi esminis skirtumas tarp D. Bartninkaitės ir kitų parodos menininkių kūrybos – VHS kasetės nurodo į neseniai praėjusį laikotarpį, kuriame gyveno turbūt visi parodos lankytojai. Šis sentimentas priverčia į kūrinius žiūrėti kitaip, atsiranda kolektyvinės atminties padiktuotas santykis. Tačiau tuo pačiu video juostų sukuriamas „žvaigždynų“ efektas saco turiniu priartina D. Bartninkaitės darbus prie kitų autorių.
Visas tris menininkes pirmiausia sieja jų išsilavinimas – Tekstilės studijos, davusios medžiagiškumo potyrį, kuris įvairiais būdais atsiskleidė kiekvienos menininkės kūryboje. O parodoje eksponuojami darbai tarpusavyje koreliuoja ne tik plačiąja pokyčių-nepastovumo tema, nurodyta anotacijoje, bet ir atminties bei ekologijos temose. Pasak anotacijos, pasauliui esant dideliame virsme, šių menininkių kūriniai leidžia prisiminti, jog virsmai vyko visada – ir jūros periode, ir senovės baltų laikais ir praėjusiame amžiuje. Nerimas ir nežinomybė visuomet persekiojo žmones, tačiau ši paroda sukuria ne bejėgystės ar baimės jausmą, bet ramybę ir susitaikymą.
Norisi pagirti idėją dėl gero scenografinio sumanymo – kūrinius eksponuoti prieblandoje, atskleidžiant jų medžiagiškumą ir sutelkiant žiūrovų dėmesį.
Paroda vyksta VDA galerijoje ,,Akademija” iki 2024 sausio 31 d.
Nuotraukos Kristupo Ališausko.
