Athena/Alain Badiou
,,Kine esama paradoksalaus santykio, skirtingos prigimties terminų santykio. Menas ir masės. Aristokratija ir demokratija. Atradimai ir įprastybė. Naujumas ir visuotinis skonis. Štai kodėl filosofijai rūpi kinas.”
Kino santykis su filosofija – unikalus: galima sakyti, kad kinas yra filosofinis ekspe- rimentas. tuomet kyla du klausimai. Pirma, „kaip filosofija žvelgia į kiną?“ Antra, „kaip kinas transformuoja filosofiją?“ Jų tarpusavio santykis nėra pažinimo santykis. Filosofija mums nesuteikia galios pažinti kiną. tai gyvenamas, konkretus santykis, transformavimo santykis. Kinas transformuoja filosofiją. Kitaip tariant, kinas transformuoja patį idėjos supratimą. Kino esmė – naujų idėjų apie tai, kas yra idėja, kūrimas. Kitais žodžiais, kinas yra filosofinė situacija. Abstrakčiai sakant, filosofinė situacija yra terminų, tarp kurių paprastai nėra santykio, santykis. Filosofinė situacija yra vienas kitam svetimų terminų susidūrimas.
Kinas yra filosofinė situacija
Norėčiau pateikti tris pavyzdžius. Pirmas – iš Platono dialogo Gorgijas. Šiame dialoge ūmai visa jėga įsiterpia Kaliklis. Sokrato ir Kaliklio santykis yra filosofinė situacija, savotiškas filosofinis teatras. Kodėl? todėl, kad Sokrato ir Kaliklio mintims negalima pritaikyti jokio bendro mato. Jiedu svetimi vienas kitam. O Kaliklio ir Sokrato diskusijos esmė – tiesiog parodyti, kad čia susiduria dvi mąstysenos, kurioms negalima pritaikyti jokio bendro mato, tai dviejų vienas kitam svetimų terminų santykis. Kaliklis tvirtina, kad galia yra teisi, kad laimingas žmogus yra tironas, vyras, nugalintis visus kitus. Sokrato argumentas yra tas, kad tikras vyras yra teisingas vyras. teisingumas kaip prievarta neturi jokio tikro santykio su teisingumu kaip mąstymu. tai ne diskusija, tai – konfrontacija. Kiekvienas dialogo skaitytojas supranta, kad vienas čia nugalės, o antras pasiduos – vienas kito jie neįti- kins. Galiausiai Sokratas įveikia Kaliklį, tačiau ši pergalė egzistuoja tik dialoge, kurį inscenizavo Platonas. neatsitiktinai tai yra bene vienintelis kartas, kai Kaliklis – ir tai, ką jis reprezentuoja – nugalimas. Tai filosofinė situacija. Kas yra filosofija tokioje situacijoje? Filosofija parodo, kad turime rinktis, rinktis iš dviejų mąstymo tipų. Kiekvienas turime priimti sprendimą. Turime apsispręsti, į kurią pusę stoti: Sokrato ar Kaliklio. Čia filosofija yra mąstymas kaip pasirinkimas, mąstymas kaip sprendimas. Filosofijos reikalas yra padaryti šį pasirinkimą aiškų, paaiškinti jį. taigi galime sakyti, kad filosofinė situacija yra tas momentas, kai išaiškinamas pasirinkimas: egzistavimo pasirinkimas arba mąstymo pasirinkimas. Tai pirmas filosofinės situacijos apibrėžimas.
Mano antrasis pavyzdys – didžiojo matematiko Archimedo mirtis. Šis graikas iš Sicilijos dalyvavo pasipriešinime grobikams ir okupantams iš Romos. tačiau Roma galiausiai nugalėjo. Archimedas yra vienas iš didžiausių protų, kokius tik yra regėjusi žmonija. Jo matematiniai tekstai stebina ir šiandien. Jis jau mąstė apie begalybę, praktiškai atrado be galo mažų dydžių skaičiavimą, šimtmečiais aplenkdamas Newtoną. Jis buvo retas genijus. Kai prasidėjo romėnų okupacija, Archimedas grįžo prie savo veiklos. Jis turėjo įprotį braižyti figūras smėlyje. Vieną dieną jam bebraižant tas sudėtingas figūras atėjo romėnų kareivis ir pasakė, kad romėnų generolas norįs susitikti su Archimedu. Romėnams labai rūpėjo graikų mąstytojai, gal panašiai, kaip žmones domina protingi gyvūnai. taigi generolas Marcelas no- rėjo pamatyti Archimedą. nemanau, kad Marcelas išmanė matematiką, tačiau jis norėjo susitikti su šiuo tarptautinio garso mąstytoju. Archimedas nė nekrustelėjo, todėl kareivis pakartojo: „Generolas Marcelas nori tave pamatyti“. Archimedas vis tiek neatsakė. Romėnų kareivis, kuris greičiausiai taip pat nelabai domėjosi ma- tematika, pasakė jam trečią kartą: „Archimedai! Generolas nori tave pamatyti.“ Graikas kilstelėjo žvilgsnį ir atsakė: „Leisk man užbaigti įrodymą“. tuomet kareivis vėl pakartojo: „Bet generolas Marcelas nori tave pamatyti! Ką tu čia kliedi, koks dar tavo įrodymas?“ Archimedas, nieko netardamas, toliau skaičiavo. Po kiek laiko jau visiškai įsiutęs kareivis nužudė Archimedą. tasai sukniubo negyvas, tiesiai ant savo geometrinės figūros.
Kodėl tai yra filosofinė situacija? nes ji rodo, kad valdžios teisei ir kūrybinei minčiai negalima pritaikyti vieno mato, tarp jų negalima tikra diskusija. Galiausiai galia yra prievarta. O kūrybinė mintis težino savo taisykles ir daugiau nieko. Archimedas įnikęs į savo mintis. Galia jo nepasiekia. todėl galiausiai bus panaudota prievarta. Vienoje pusėje yra galia, kitoje – tiesos, tiesų kūrimas, ir nėra jokio bend- ro mato, kurį būtų galima pritaikyti abiem pusėms. todėl mes sakysime, kad tarp galios ir tiesų esama atstumo – atstumo tarp Marcelo ir Archimedo. Filosofija turi paaiškinti šį atstumą. Ji turi reflektuoti ir apmąstyti šį atstumą.
Mano trečias pavyzdys – nepaprastas japonų režisieriaus Kenjio Mizoguchio filmas Nukryžiuotieji įsimylėjėliai. Tai vienas iš pačių gražiausių kada nors sukurtų filmų apie meilę. Istorija paprasta. Jauna moteris finansiniais sumetimais ištekinama už dirbtuvėlės savininko, doro vyro, kurio ji nei myli, nei trokšta. Atsiranda jaunuolis, kurį ji įsimyli. Matote, kokia banali istorija. Veiksmas vyksta viduramžių Japonijoje. Už neištikimybę numatyta mirties bausmė. Abiem ištikimybės įžadus sulaužiusiems įsimylėjėliams gresia nukryžiavimas. Galiausiai jiedu pabėga į kaimą. Randa priebėgą savitai poetiškoje gamtoje. tuo metu gerasis vyras bando juos apsaugoti, nes nenori jokios prievartos, be to, ir pats nusižengė teisei nepranešdamas apie juos policijai. Jis mėgina laimėti laiko aiškindamas, kad jo žmona išvyko į provinciją. Išties puikus sutuoktinis. tačiau įsimylėjėliai vis tiek sulaikomi ir gabenami kankinti. Štai paskutiniai filmo kadrai. Įsimylėjėliai pasodinti ant mulo, surišti draugėn, nugara vienas į kitą. Dviejų įsimylėjėlių, vykstančių pasitikti žiaurios mirties su vos pastebima šypsena veiduose, kadras. ta šypsena išties nepaprasta. Ji neturi nieko bendro su romantine meilės ir mirties susiliejimo idėja. Jie niekada nenorėjo mirti. Paprasčiausiai meilė yra atspari mirčiai. Gilles’is Deleuze’as ir André Malraux taip sakė apie meno kūrinį. Štai kas neabejojamai sieja tikrą meilę ir meno kūrinį.
Įsimylėjėlių šypsena yra filosofinė situacija, nes ji rodo, kad nėra bendro mato, kurį būtų galima pritaikyti meilės įvykiui ir įprastinėms gyvenimo normoms – miesto įstatymams, vedybų įstatymams. Ką dabar mums pasakys filosofija? Ji pasakys: „Mes turime paversti šį įvykį savo mąstymo dalyku“. turime apmąstyti išimtį. Privalome žinoti, ką mes privalome pasakyti apie tai, kas pranoksta įprastybę. Turime mąstyti gyvenimo permainą.
Galime apibendrinti filosofijos uždavinius per situacijas. Pirma, paaiškinti pamatinius mąstymo pasirinkimus. O tai visada pasirinkimas to, kas yra suinteresuota, arba to, kas nėra suinteresuota. Antra, paaiškinti atstumą tarp mąstymo ir galios, atstumą tarp valdžios ir tiesų. Išmatuoti tą atstumą. Žinoti, ar galima, ar negalima jį įveikti. trečia, paaiškinti išimties vertę, įvykio vertę, pertrūkio vertę. Ir daryti tai priešinantis gyvenimo vienodumui, nepaisant socialinio konservatizmo. tai trys didieji filosofijos uždaviniai, jei ši yra tai, kas svarbu gyvenime, kažkas daugiau nei akademinė disciplina. Filosofija yra saitas tarp trijų dalykų: pasirinkimo, atstumo ir išimties. tai filosofinis konceptas delioziškąja prasme: tai, ką sukuria pati filosofija. Įdėmiau pažvelgę, galime pamatyti, kad tai visada sąsaja, tai, kas sumezga ir atmezga sprendimo, atstumo, arba plyšio, ir išimties problemas. Pačios fundamentaliausios filosofijos sąvokos mums visada sako kažką tokio: „Jeigu nori, kad tavo gyvenimas turėtų prasmę, privalai priimti įvykį, privalai likti atstu nuo galios, privalai neperkalbamai laikytis savo sprendimo.“ Šia prasme filosofija yra tai, kas padeda pakeisti gyvenimą. Arthuras Rimbaud sakė: „nėra tikro gyvenimo“. Giliausia esme filosofija tikrą gyvenimą daro esamą, nes tikrasis gyvenimas yra pasirinkimas, atstumas ir įvykis.
Šiuose trijuose pavyzdžiuose tarp heterogeninių terminų esama santykio: Kaliklio ir Sokrato, romėnų kareivio ir Archimedo, įsimylėjėlių ir visuomenės. Sakoma „santykis“, tačiau iš tikrųjų tas santykis nėra santykis; tai jo neigimas. Taigi galiausiai čia kalbama apie pertrūkį. Norint suprasti pertrūkį, reikia suprasti santykį. Turės pasirinkti – Kaliklis arba Sokratas. Taigi turėsi sukurti pertrūkį: jeigu tu Sokrato pusėje, nebūsi Kaliklio pusėje. Jeigu tu Archimedo pusėje, nebūsi Marcelo pusėje. O jeigu iki galo palaikai įsimylėjėlių teises, nebūsi visuomenės normų pusėje. Taigi galima sakyti, kad filosofijai rūpi santykiai, kurie nėra santykiai. Deleuze’as tai vadino „pertraukiančiomis sintezėmis“. Kiekvieną kartą, kai nori mąstyti apie tokio tipo santykius, randasi filosofija. Žodžiu, filosofija yra pertrūkių teorija. Tai pasakė dar Platonas, kai aiškino, kad filosofija yra pabudimas. tačiau pa- budimas yra miego pertrūkis. Šia prasme filosofija yra pertrūkio momentas, reflektuojamas mąstyme. Kiekvienąkart, kai esama paradoksalaus santykio, yra įmanoma filosofija. turiu pabrėžti šį momentą: filosofijos esama ne todėl, kad esama kažko, ką galima mąstyti. Sutinku su Deleuze’u: filosofija neturi jokio mąstymo objekto. Filosofija yra – gali būti – tik tuomet, kai esama paradoksalių santykių, pertrūkių, sprendimų, atstumų ir įvykių.
Filosofija yra pertrūkių arba santykių, kurie nėra santykiai, mąstymas. Tačiau galima pasakyti ir kitaip: filosofija yra tai, kas kuria sintezę arba atranda sintezę ten, kur ši nėra duota. Filosofija sukuria naują sintezę būtent ten, kur yra pertrūkis. Ji nėra tiesiog skirtumų stebėjimas – ji atranda naujas sintezes, konstruoja jas ten, kur esama skirtumo. Dar kartą grįžtu prie Mizoguchio Nukryžiuotųjų įsimylėjėlių pavyzdžio: su šiuo gabenamų nukankinti įsimylėjėlių vaizdiniu irgi įvyksta sintezė. Akivaizdu, kad įsimylėjėliai nusižengė socialinei tvarkai, tačiau jų šypsenų vienove pranašaujama kitokia galima visuomenė. tai ne šiaip nedermė su socialine tvarka; tai idėja, kad socialinė tvarka gali keistis. Yra galima tokia socialinė tvarka, kuri integruotų, o ne išstumtų meilę. Šie įsimylėjėliai yra universalūs, nes esama sintezės – jų, kaip išimtinių, statuso ir įprastinės tvarkos sintezės. Mes suprantame, kad kiekviena išimtis, įvykis yra pažadas kiekvienam ir kiekvienai. Jeigu tai nebūtų pažadas kiekvienam ir kiekvienai, toks meninis išimties poveikis neegzistuotų.
Taigi galima sakyti, kad filosofija atranda naują sintezę kiekvienąkart, kai mąsto pertrūkį, pasirinkimą, atstumą, išimtį arba įvykį, o ta sintezė, žinoma, verčia pasirinkti. Vis dėlto, tame pasirinkime kažkaip išlaikoma kita galimybė. Žinoma, tu esi už atstumą. tiesa yra visiškai skirtinga nuo galios. tačiau esama tiesos galios. Žinoma, tu esi už išimtinį įvykį, tačiau taip pat egzistuoja universalus pažadas. tai aš ir vadinu naujomis filosofijos sintezėmis. „Kas pertrūkį daro universalų?“ – štai, iš esmės, didysis filosofijos klausimas. Pertrūkio klausimas yra pamatinis, tačiau filosofija mėgina atskleisti universalią pertrūkio vertę. tai universaliai vertei visada reikia naujos sintezės – tai paaiškina, kodėl sintezės momentas buvo toks svarbus Platonui. Kodėl būtina įrodyti, kad teisingas žmogus yra laimingas? Kodėl nepa- kanka pasakyti, kad esama teisių žmonių ir esama sofistų arba nusikaltėlių? Iš tiesų sakydamas, kad „teisingas žmogus yra laimingas žmogus“, Platonas turi galvoje tai, kad „kiekvienas yra pajėgus būti teisus“. tu gali būti už teisingumą. Šis argumentas man atrodo labai svarbus kalbant apie kino ir filosofijos santykį. Jeigu filosofija iš tiesų yra naujų sintezių atradimas, – sintezių atsiradimas pertrūkyje, – kinas yra labai svarbus, nes jis keičia sintezės galimybes.
Taigi kino apibrėžtis yra paradoksali, štai kodėl kinas yra situacija filosofijai. Kinas yra unikalus visiškos išmonės ir visiško tikrumo santykis. Kinas iš tikrųjų yra ir tikrovės kopijos galimybė, ir visiško tos kopijos netikrumo dimensija. taigi kinas yra paradoksas, sietinas su klausimu apie „būties“ ir „regimybės“ santykį. tai ontologinis menas. Daugelis kritikų jau seniai tai pasakė. Pavyzdžiui, André Bazinas anksti parodė, kad kino klausimas, kino problema iš tikrųjų yra „būties“ problema: kas parodoma, kai kas nors rodoma? tai pirmoji priežastis, dėl kurios esama kino klausimo ar problemos.
Kas yra masinis menas?
Į šį klausimą noriu pažvelgti labai paprastai, todėl pradėsiu nuo fakto, būtent – kad kinas yra „masinis menas“. Menas yra masinis, jeigu jo kūrėjų šedevrai – didūs, neginčijami meno kūriniai – yra žiūrimi ir mėgstami milijonų būtent tuo metu, kai sukuriami. Svarbu pridurti: būtent tuo metu, kai sukuriami, nes žinome, kad įmanomas „meilės atgaline data“ efektas. Milijonai žmonių plūsta į muziejus, nes žmonės mėgsta lobius, o ir turizmo objektas yra paveldas. tačiau aš kalbu ne apie tai. Aš kalbu apie meilę meno kūriniui būtent tuo metu, kai jis sukuriamas, apie tuos atvejus, kai milijonai žmonių pamilsta meno kūrinį tuo metu, kai šis pir- mą sykį išvysta dienos šviesą. Kine turime neginčijamų pavyzdžių: kad ir didieji Charlie’io Chaplino filmai. tai gerai žinomas, bet įdomus pavyzdys.
Chaplino filmai buvo žiūrimi visame pasaulyje, juos matė net eskimai. Ir kiekvienas akimirksniu suprasdavo, kad šiuose filmuose kalbama apie žmogiškumą, giliai ir iš esmės kalbama apie žmogiškumą, apie tai, ką aš pavadinčiau „bendruoju“ žmogiškumu – kitaip tariant, apie žmogiškumą, pranokstantį žmonijos skirtumus.
Charlie’io personažas, nors ir visiškai neatsiejamas nuo konkretaus konteksto, kuriame jis veikia, yra bendrojo žmogiškumo reprezentantas afrikiečiui, japonui ar eskimui. tai įspūdingas pavyzdys, bet esama ir daugiau pavyzdžių, ir tai ne komedijos, ne farsai ir ne romantiniai filmai. Pavyzdžiui, Friedricho Wilhelmo Murnau Saulėtekis – nepaprastai kondensuotas, inovatyvus filmas, kuris ir šiandien tebėra viena puikiausių poemų, kada nors sukurtų kine, – tuo metu, kai buvo sukurtas, tapo tokiu hitu kaip Titanikas. Žinome, kad įvairiausi puikūs filmai – Fritzo Lango, Alfredo hitchcocko, Johno Fordo, howardo hawkso, Raoulo Walsho ir daugelio kitų – taip pat patiko milijonams žmonių.
Kad kinas gali būti masinis menas, yra tiesiog neginčijama, jam šia prasme neprilygsta joks kitas menas. XIX amžiuje būta masių rašytojų, masių poetų – pavyzdžiui, Victoras Hugo Prancūzijoje, kuris, beje, ir šiandien tebėra masių rašytojas, – bet jų masiškumas niekada nepasiekė tokio masto kaip kinas. Kinas, kaip masinis menas, yra nepralenkiamas. tačiau „masinis menas“ reiškia paradoksalų santykį. Šis santykis anaiptol nėra akivaizdus, nes „masė“ yra politinė kategorija, politinio aktyvizmo kategorija, o „menas“ yra aristokratinė kategorija. tai ne vertinimas, o tik konstatavimas, kad „menas“ apima kūrybinę idėją, o kūrybai suprasti būtina turėti priemonių, leidžiančių prisiartinti prie nagrinėjamo meno istoriniu atžvilgiu, taigi ir tam tikro išsilavinimo. Visa tai paaiškina, kodėl „menas“ yra aristokratinė kategorija, tuo metu „masinis menas“ paprastai laikomas demokra- tine kategorija. „Masinio meno“ atveju matome paradoksalų grynai demokratinio elemento ir istoriškai aristokratinio elemento santykį.
Visi menai kadaise buvo avangardiniai. Tapyba buvo avangardinis menas, kol atsidūrė muziejuje. Ir Pablo Picasso kūriniai laikomi lobiu. Muzika buvo – ir tebėra – avangardinis menas. Poezija buvo avangardinis menas. Dvidešimtąjį amžių galima vadinti „avangardų“ amžiumi. tačiau jį galima laikyti ir masinio meno amžiumi. Toje „avangardų“ eroje atsirado ir vystėsi pirmasis didysis masinis menas. Taigi kine esama paradoksalaus santykio, skirtingos prigimties terminų santykio. Menas ir masės. Aristokratija ir demokratija. Atradimai ir įprastybė. Naujumas ir visuotinis skonis. Štai kodėl filosofijai rūpi kinas. Taigi ir čia turime ieškoti. Ieškoti pasirinkimo, ieškoti atstumo, ieškoti įvykio.
Penki mąstymo apie kiną būdai
Kaip įmanoma filosofiškai mąstyti kiną? Kaip imtis kino klausimo? Kaip pradėti aiškintis tokio paradoksalaus santykio klausimą? Kitaip tariant, kaip suvokti tai, kad kinas kaip menas gali būti masinis? Juk kino menas ne visada masinis: yra avangardinių filmų, yra aristokratiškas kinas, yra „sunkus“ kinas, kurio suvokimo sąlyga yra kino istorijos žinios. tačiau visada esama masinio kino meno galimybės. Ir filosofija turi imtis šio klausimo. Kitaip sakant, ji privalo imtis klausimo apie santykį, kuris nėra santykis. Ką kinas reiškė žmonijos istorijoje kaip pertrūkis? Kas žmonijos istorijoje nutrūko, kai buvo išrastas kinas? Ar kiną turinti žmonija skiriasi nuo neturėjusios jo? Ar esama kokio nors artimo santykio tarp kino atsiradimo ir naujų mąstymo formų galimybės?
Mano supratimu, būta penkių svarbiausių mėginimų mąstyti kiną. Tiksliau, penkių skirtingų būdų imtis šios problemos. Kiną galima tirti – šį paradoksalų santykį suvokti – keliant vaizdo klausimą. toks buvo tradicinis atspirties taškas: kinas kaip ontologinis menas. Kiną galima suvokti keliant laiko klausimą. Kiną galima suvokti keliant istorinio menų nuoseklumo klausimą, menų sekos klausi- mą, lyginant kiną su kitais menais. Kiną galima suvokti tiriant meno ir to, kas nėra menas, santykį. Galiausiai, kiną galima suvokti etikos ir moralės požiūriu, keliant kino santykio su iškiliausiomis žmogiškosios egzistencijos figūromis klausimą. no- rėčiau pasakyti keletą žodžių apie kiekvieną iš šių mėginimų.
Pirma, vaizdo klausimas. Kad paaiškintume, kodėl kinas yra masinis menas, – nepamirškime mūsų klausimo, – sakysime, kad tai vaizdo menas: jis gali patraukti kiekvieną. tuomet kiną traktuojame kaip tikrovės panašybės fabrikavimą, kaip savotišką tikrovės antrininką. Kalbėdami apie vaizdų galią žavėti, stengiamės suprasti kino gebėjimą patraukti žmones. Kitaip tariant, kinas yra aukščiausias tapatinimo meno taškas. Jokiame kitame mene neįmanoma tokia tapatinimo jėga. tai pirmas galimas paaiškinimas.
Deleuze’ui – ir daugeliui kino kritikų – pamatinis buvo laiko klausimas. Iš esmės galima sakyti, kad kinas yra masinis menas todėl, kad jis paverčia laiką suvokimu. Jis daro laiką matomą. Kinas iš esmės yra lyg laikas, kurį galima matyti: jis sukuria laiko pojūtį, kuris skiriasi nuo gyvenamos laiko patirties. Šiaip mes visi netarpiškai išgyvename laiką, tačiau kinas tą gyvenamą patirtį paverčia reprezentacija. Jis rodo laiką. Pastebėsite, kad šiame aiškinime kinas suartėja su muzika, nes pastaroji taip pat yra laiko patyrimas, būdas parodyti laiką. Galėtume tiesiog pasakyti, kad muzika laiką daro girdimą, o kinas jį daro matomą. Kinas jį daro ir girdimą, nes muzika yra kino sandas. tačiau kino esmė yra padaryti laiką matomą. Vaizdas ir laikas būtų du filosofiniai būdai imtis kino, kaip masinio meno, klausimo.
Trečioji galimybė – palyginti kiną su kitais menais. Galėtume sakyti, kad kinas iš kitų menų perima būtent visa tai, kas juose populiaru, ir kad kinas, septintasis menas, paima iš kitų šešių tai, kas yra universaliausia, kas atrodo susiję su bendruoju žmogiškumu. Ką kinas perima iš tapybos? Jutimų pasaulio grožio galimybę. Jis neperima intelektualios tapymo technikos ar sudėtingų reprezentavimo būdų, o tik gerai sureguliuotą jutiminį santykį su išoriniu pasauliu. Šia prasme kinas yra tapyba be tapybos, pasaulis, nutapytas be dažų. Ką kinas perima iš mu- zikos? turbūt ne muzikinės kompozicijos sudėtingumą ir galiausiai ne didžiuosius muzikinės plėtotės ar temos principus, o galimybę akompanuoti pasauliui garsu: tam tikrą regimybės ir girdimybės dialektiką – štai iš kur tas garso žavesys, kai jam suteikiama erdvė egzistuoti. Visi žinome, kad kine egzistuoja muzikinė emocija, susieta su subjektyviomis situacijomis, savotiškas dramos akompanimentas, tarsi muzika be muzikos, muzika be muzikinės technikos, muzika, pasiskolinta iš eg- zistavimo ir grąžinta egzistencijai. Ką kinas perima iš romano? ne psichologijos sudėtingumą, o pasakojimo formą: puikių istorijų pasakojimą, istorijų pasakojimą visai žmonijai. Ką kinas perima iš teatro? Aktoriaus ir aktorės figūras, žavesį, aurą, pavertusią juos žvaigždėmis. Galime sakyti, kad kinas yra tai, kas aktorių paverčia žvaigžde. taigi apibendrinant, iš tikrųjų kinas ką nors perima iš visų menų, tačiau paprastai tai, kas juose labiausiai prieinama. Aš net pasakyčiau, kad kinas atveria visus menus, panaikina jų aristokratišką vertę ir patiekia juos į gyvenimo vaizdą. tapyba be tapybos, muzika be muzikos, romanas be psichologijos, teatras su ak- torių žavesiu – kinas yra tarsi visų menų populiarinimas. Štai kodėl jo apeliacija universali. tad trečioji hipotezė skelbia, kad septintasis menas yra kitų šešių de- mokratizavimas.
Ketvirtoji hipotezė aiškina meno ir nemeno santykį kine. Kinas visada yra prie ribos, už kurios – nemenas; tai menas, veikiamas nemeno, menas, kuriame visada gausu nuvalkiotų formų, menas, kuris tam tikrų ypatybių atžvilgiu visada žemiau arba šalia meno. Kiekvienoje eroje kinas tyrinėja ribą tarp meno ir nemeno. Tai ir yra jo vieta. Jis įtraukia naujas egzistavimo formas, nesvarbu, ar jos yra menas, ar ne, ir atlieka tam tikrą atranką, nors niekada jos neužbaigia. tad bet ku- riame filme, net gryname šedevre, rasite banalių vaizdinių, nuvalkiotos medžiagos, stereotipų, jau kitur matytų vaizdų, klišių. tai nebūtinai trukdo filmui būti meno šedevru, bet tikrai daro jį suprantamesnį kiekvienam. Kiekvienas kino žiūrovas gali ateiti į kino meno pasaulį iš kitų sričių, kurios nėra menas, tačiau su kitais menais yra priešingai: kad juos suprastum, visada turi pradėti nuo meno didybės. Kine, priešingai, viskas prasideda nuo paprastų jausmų ir einama prie rafinuotų ir galingų dalykų, tuo metu aristokratiškuose menuose visada bijai nupulti. Kinas yra puikus atsipalaidavimas nuo meno: į kiną gali eiti pailsėti šeštadienio vakare. Bloga tapyba yra bloga tapyba: neverta tikėtis, kad ji pagerės. tai nupuolusi aristokratija, o kino teatre tu visada esi demokratas, besitikintis pasiekti absoliutą. Kino santykis su aristokratija ir demokratija paradoksalus, galiausiai – tai meno ir nemeno santy- kis, kuris yra paties kino santykis su savimi. tai paaiškina ir politinę kino reikšmę: jame aptinkame eilinių nuomonių ir minties darbo mišinį – nieko panašaus į šį santykį nepavyks rasti kitur. Kinas visada yra prie ribos, už kurios – kita pusė.
Dar viena, paskutinė, hipotezė kinui apmąstyti – jo etinė reikšmė. Kinas yra figūrų menas. ne tik erdvės figūrų, ne tik išorinio pasaulio, bet visų pirma didžiųjų veikiančios žmonijos figūrų. Tai tarsi universali veiksmų scena. Kiekvienu momentu aptariamos galingos, įkūnytos formos, didžiosios vertybės. Kinas perteikia unikalų didvyriškumą. Ir puikiai žinome, kad tai yra paskutinis herojų bastionas šiandien. Mūsų pasaulis yra toks neherojiškas, tačiau kinas ir toliau vaizduoja herojiškas figūras. Neįmanoma įsivaizduoti kino be jo didžiųjų moralės figūrų, be gėrio ir blogio kovos. Aišku, tame esama amerikietiškumo, politinio vesterno ideologijos užtaiso – neretai matome tiesiog katastrofišką rezultatą. tačiau ši didvyriškumo galia gali būti ir nuostabi, nuostabi kaip graikų tragedija: kai milžiniškai auditorijai pateikiami tipiniai didžiųjų žmonių gyvenimo konfliktų personažai. Kinas rodo drąsą, teisingumą, aistrą, išdavystę. Didieji, labiausiai kodifikuoti kino žanrai, pavyzdžiui, melodrama ir vesternas, iš tikrųjų yra etikos žanrai, žanrai, teikiantys žmonijai moralinę mitologiją. Šiuo požiūriu kinas yra tam tikrų teatro funkcijų įpėdinis, to teatro, kuris dar buvo teatras piliečiams.
Iš anglų kalbos vertė Karolis Klimka
Versta iš: Badiou, Alain. 2013. „Cinema as Philosophical experimentation“ (fragmentas), in Alain Badiou. Cinema, Polity Press, p. 202–211. tikrinta su prancūziškuoju tekstu: „Le Cinéma comme expérimentation Philosophique“, 2010, in Alain Badiou, CInÉMA, nova editions, collection „nova documents“, p. 323–339.
