Kristupas Ališauskas
Pastaraisiais metais kino industriją drebino debatai, ar senasis kinas po truputį miršta? Jeigu taip, tai kas dėl to kaltas? Dažnai pirštai durstomi į komiksinių filmų kūrėjus, dideles kino studijas, kurios štampuoja po keletą projektų per metus, ir serialus apie superdidvyrius. Ir ištisas filmų serijas. Kritikuojamos internetinės kino platformos. Martin’as Scorsese ne vieną sykį viešai deklaravo kino (kaip meno) mirtį ir liūdėjo dėl to, kas vyksta su šia meno šaka. Bet. Neseniai, išvydęs naują Todd’o Field’o dramą “TAR” (Tar, 2022) jis pakeitė savo nuomonę ir pareiškė, jog naujasis Field’o kūrinys jam teikia vilčių, jog ne viskas prarasta. Jeigu nesekate Holivudo ar kitų kino industrijų, tyrinėjančių naujienų portalų, šie plepalai gali pasirodyti neverti jūsų dėmesio.
Metų pradžioje nusprendžiau patyrinėti situaciją populiariojo kino teatruose. Kai pradedi domėtis kinu greitai susipažįsti su garsiausiais kino kūrėjais, aktoriais, filmais ir trupučiu kino istorijos. Visų trijų filmų kūrėjų vardai yra tokie, su kuriais susipažįsti ganėtinai greitai, vos pradėjęs vartyti leidinius, aprašančius paskutinius Holivudo istorijos dešimtmečius. Kai kuriuos jau žinai iš anksčiau, jų vardai net asocijuojasi su populiariąja kultūra, o kiti žinomi tiesiog kaip kino kūrėjai.
Pirmasis iš jų – Damien Chazelle. Jo naujasis filmas „Babilonas“ (Babylon, 2022) į mūsų kino teatrus atkeliavo šių metų sausio mėnesį. Apie šį filmą sužinojau rudens pradžioje. Kai pamačiau režisieriaus vardą ir pagrindinius aktorius bei temą, tikėjausi, kad tai bus tikrai smagus reginys. Savo ruožtu, kritikų vertinimai pasipylė dar iki tol, kol filmas pasirodė Lietuvoje. Jie buvo vidutiniški. Bet norisi susidaryti savo nuomonę, juk būna atvejų, kai nesutinki su profesionalais. Kai po trijų valandų klasikinio džiazo, ankstyvojo Holivudo ir įspūdingų vaizdų išėjau iš salės, jaučiau euforiją. Kai bandau prisiminti, ką iš tiesų mačiau filme? Tai yra įprasta pakilimo ir nuosmukio istorija – pasakojimas, apie praėjusiame laike, specifinėje erdvėje, dvidešimtųjų-trisdešimtųjų Holivude, gyvenusius nebyliojo kino aktorius – jauną merginą, vardu Nellie LaRoy (vaid. Margot Robbie). Mergina dėl gebėjimo vaidinti ir tinkamos išvaizdos netikėtai „prasimuša į žmones“ ir tampa nebyliojo kino žvaigžde. Ir – pagyvenusį vyriškį – Jack Conrad (vaid. Brad Pitt), Holivudo įžymybę, kuris (gali būti) jaunystėje išgyveno panašų gyvenimo scenarijų. Keičiantis kinui (kino industrijoje pradedamas naudoti garsas, iš aktorių reikalaujama ne tik vaidinti fiziškai, tačiau ir atlikti monologus ir dialogus), jis po truputį tampa nebereikalingas ir gali tik stebėti, kaip pasaulis, kurio priekyje jis kažkada buvo, dabar vystosi be jo. Filmo užmojis didžiulis. Suprantu, kad režisierius siekė atskleisti praėjusią Holivudo epochą, tačiau tai padaryti pasitelkė kelis personažus: gyvenančius toje pačioje erdvėje, atliekančius skirtingas funkcijas. Iškart prisimenu Quentin Tarantino filmą „Vieną kartą Holivude“ (Once Upon a Time in Holywood, 2019). Atrodo, jog noras parodyti savo meilę holivudiniam kinui ir sukurti filmą apie kažkurią praėjusią Holivudo epochą (kurią turbūt kiekvienas režisierius mėgsta labiau už kitas epochas) dabar yra „ant bangos“? Tik Tarantino, šiuo atveju užsibrėždamas kuklesnius tikslus (jo filme vien laiko tarpas trunka daug trumpiau negu „Babilone“), mano manymu, juos išpildo geriau. „Babilono“ filmo eigoje privalai mėgautis kino industrijos pokyčiais, bet, kiek suprantu, industrijos profesionalai ir kritikai, šiuo apsektu abejoja. Atrodo, jog galutinis rezultatas yra filmas, skirtas kino mėgėjams, tačiau ne profesionalams. Jeigu jūsų nedomina tam tikros kino industrijos evoliucijos detalės, filmas gali pasirodyti neaktualus, nes veikėjų išgyvenama istorija nėra kažkuo išskirtinė.
Antrasis režisierius, kurį pažįsta turbūt visas Vakarų pasaulis ir kiekvienas, matęs kino arba televizoriaus ekraną, – tai Steven Spielberg. Šis vardas ir su juo kylančios asociacijos įvairios. Spielbergas ir Holivudas yra neatskiriamos sąvokos. „Indiana Džounsai“ (Indiana Jones, 1984; 1989; 2008), „Nasrai“ (Jaws, 1975), „Jūros periodo parkas“ (Jurassic park, 1993; 1997) ir kiti filmai – tai klasikiniai holivudiniai filmai skirti masėms, kurių istorijos yra pramanytos, tačiau puikiai tinka lengvam žiūrėjimui ir poros valandų poilsiui. Žinoma, Spielbergas sukūrė ir kitus truputėlį labiau intriguojančius filmus – „Šindlerio sąrašą“ (1993), „Pagauk, jei gali“ (2002) ar „Linkolną“ (2012). Dramas, kurios ir praėjus ilgesniam laikui nuo jų išleidimo, vis dar aktualios. Pasidomėjus, greitai galima sužinoti, jog nei vienas iš šių filmų nėra pargrįstas Spiellbergo biografija. O „Fabelmanai“ (Fabelmans, 2022) jau susilaukė kritikų liaupsių, kaip nuoširdžiausias Spielbergo filmas. Apie ką jis? Iš esmės, apie Spielbegro vaikystę, susidomėjimą kinu ir jaunystę. Filmas, apie praėjusį laiką ir režisieriaus meilę kinui. Tiesa, šiame filme jaučiasi režisieriaus jautrumas: filmo pirmame plane – ne praėjusi epocha, o šeimyninė drama – berniuko vaikystė žydų šeimoje Valstijose; sudėtingi tėvų santykiai, tėvų skirtumai; bei filmų kūryba, kaip būdas sustabdyti laiką ir sukurti savo pasakojimą, kurį gali pats koreguoti ir nulemti jo eigą. Ar šeimos drama kam nors gali būti įdomi? Manau, taip. Aktorių vaidyba (pagrindinius vaidmenis atliko Gabriel LaBelle, Michelle Williams, Paul Dano, Seth Rogen) ir specifinės scenarijaus detalės (pavyzdžiui, trumpametražių namų filmų žiūrėjimas šeimyninėj spintoj arba pirmoji berniuko meilės istorija) padaro filmą neeiline šeimynine drama. Galbūt tai nėra įprastas Spielbergo filmas, tačiau tikrai vertas dėmesio.
Trečiasis režisierius ir scenaristas – Martin McDonagh. Nors iš pradžių jis kūrė scenarijus teatrui, vėliau M.McDonagh sukūrė ir kelis filmus. Visi jie sulaukė pripažinimo ir fanų visame pasaulyje. Pirmajame filme, pavadintame „Reikalai Briugėje“ (In Bruges, 2008), režisierius sukūrė įsimintiną pasakojimą apie du kolegas žmogžudžius (vaid. Brendan Gleeson ir Colin Farrell). Praėjus 14 metų ir dar dviems M.McDonagh filmams, sulaukėme šio aktorių dueto naujame režisieriaus filme, pavadinitame „Salos vaiduokliai“ (Banshees of Inisherin, 2022). Antrą sykį jie vaidina draugus, ir vėl Gleeson‘o personažas yra intelektualioji poros pusė, o Farrell‘io personažas vėl naivus, kvailesnis. Šį kartą veiksmas vyksta Airijoje, bet šįkart ne Airijos saloje, o mažytėje fikcinėje Inišerino saloje, šalia Airijos krantų. Kitaip tariant, Europos provincijos provincijoje. Airių pilietinio karo metu, Inišerino saloje gyvenantys žmonės karą mato tik iš tolo arba girdi šūvius Airijos saloje. Filmo anonse sužinome, jog Gleeson‘o personažas, vardu Colm Doherty, nusprendžia nutraukti draugystę su naiviu sugėrovu Padraic Suilleabhain (vaid. Colin Farrell) ir imtis muzikos kūrėjo kelio. Įkyrus Padraic, per dienas tik ganantis gyvulius ir geriantis vietinėje smuklėje, negali palikti menininko ramybėje. Colm pagrasina nusikirsiantis pirštus, kad kvailys baigtų jam trukdyti. Anonsas nuteikė taip, lyg tai bus vėl absurdiška tragikomedija. Tačiau šį kartą M.McDonagh pagailėjo juokingų situacijų. Tad nuo lengvos filmo pradžios, palengva keliauji į tamsų ir klampinantį egzistencinį apmąstymą. Specifinis laikas ir erdvė bei folkloriniai personažai (kaimo idiotas; senė mirtis, kurios šalinasi kaimo gyventojai, ir kiti) nurodo, jog filmo istorijos nereikėtų suprasti pažodžiui. Kitaip tariant, filmo veiksmo realumas yra sąlyginis: svarbesnės personažų būsenos ir jų išgyvenimai susiję su aplinkos veiksniais. Filmas yra kupinas įvairių temų (draugystė, šeima ir vienatvė; gyvenimas kultūros centre ir periferijoje; palikimas ir t.t.) ir scenarijaus detalės yra tikrai detaliai apmąstytos. Tačiau, lyginant su praėjusiais filmais, komedijos šiame filme yra labai nedaug, tad nereikėtų tikėtis lengvumo. Tai nereiškia, jog ,,Banshees of Inisherin“ yra prastesnis už praeitus režisieriaus darbus. Viskas priklauso nuo nusiteikimo.
Per tris savaitgalius lietuviškam populiariojo kino teatre pamačiau tris skirtingų, pripažintų režisierių filmus. Įspūdis apie kiekvieną savitas. Negaliu sakyti, kad kažkuris nuvylė ar pasirodė kaip neįdomus ar nepaveikus filmas. Galbūt aš patenku į kiekvieno iš jų tikslinę auditoriją? Tokiu atveju galima būtų aiškintis priežastis, kodėl tokie filmai, kaip ,,Banshees of Inisherin“ ar ,,Fabelmans“, praėjus tik dviems dienoms nuo jų premjeros Lietuvoje, kino teatre sulaukia vos dviejų seansų per dieną? Galbūt tai yra publikos požiūris į kiną, kaip pramogą? O gal stringa kino reklama? Bet kokiu atveju, peržiūrėjus šiuos filmus kino teatre, neatrodo, jog kinas miršta. Su nekantrumu laukiu, kada į Lietuvos kino teatrus atvyks ir naujasis Todd‘o Field‘o filmas, jau reklamuotas Martin‘o Scorsese‘s.
