Parengta pagal BBC Travel
Tristan Rutherford
Baltijos Ekspresas ištrūksta iš Čekijos sostinės ankstyvą, žvarbų žiemos rytą. Švintant dangui, viduramžių Praha praskrieja pro traukinio langus lyg Netflix anonso kadrai. Iš patogių fotelių privačiuose kupė atsiveria Rococo pilys ir platūs bulvarai – „Rytų Paryžius“, beveik nenukentėjęs nei per nacių okupaciją ketvirtajame dešimtmetyje, nei per socialistinio planavimo bangą septintajame dešimtmetyje. Netrukus traukinys dūzgia per nesikeičiančią Čekijos provinciją – svogūnų formos cerkvės kupolai ir užšalę žvejų ežerai slenka pro langus, kol ekspresas skrieja šiaurėn.
Neseniai pradėtas maršrutas iš Prahos į Gdynę, esančią Lenkijos Baltijos pakrantėje, kursuoja keturis kartus per dieną. Jis tiesiogiai jungia Centrinės Europos gyvybingiausius, tačiau turistų dar neatrastus miestus, kuriuos anksčiau buvo sudėtinga pasiekti. Šis maršrutas turėtų sudominti tarptautinius keliautojus, norinčius suderinti miesto pažinimą su kaimo ramybe, o kelionę užbaigti atostogomis pajūryje.
Pavadinimas „Baltijos Ekspresas“ yra kiek klaidinantis. Šis naujasis 878 km maršrutas nėra vienas iš greitųjų traukinių, kurių pastaraisiais metais atsirado siekiant konkuruoti su pigių skrydžių bendrovėmis – pavyzdžiui, Londono–Amsterdamo ar Stambulo–Ankaros maršrutai. Vietoj to, aštuonių valandų kelionė siūlo vaizdingą istorinę ekskursiją per susikertančias imperijas, aplankant keletą dinamiškiausių Čekijos ir Lenkijos miestų, įskaitant Gdanską ir Poznanę. Svarbiausia, kad tai ne tik prieinama, bet ir įtraukianti kelionė, leidžianti keleiviams laisvai išlipti ir vėl įlipti bet kurioje pasirinktoje stotelėje.
Manoji kelionė prasidėjo Prahos centrinėje Hlavní Nádraží stotyje. Iš išorės ji primena katedrą, skirtą geležinkelių gerbėjams – nuo stogo iškilę dvyniai kupolai primena romėnų šventyklas. Stotis buvo pastatyta 1871 m., kai Austrijos-Vengrijos imperija, valdžiusi Centrinę Europą, tiesė geležinkelius, kad visas prekybos ir saugumo tinklas būtų sujungtas su Viena – tuometiniu imperijos centru
Stoties viduje pagrindinė Nádraží Hlavní išvykimo salė buvo dekoruota tuo metu, kai Čekija buvo sovietų valdžioje – tai socialistinis pirminių spalvų kaleidoskopas. Tačiau dauguma keleivių nė nenutuokia, kad vienu aukštu aukščiau slypi originali laukiamoji salė, dekoruota Art Nouveau stiliumi. Šiame aukštesniame lygyje iškilusi didinga kupolo forma atsiveria į romaniško stiliaus skulptūras ir blizgančius žalvarinius turėklus. 2024 m. šalia esančiame salone duris atvėrė prabangus „Foyer Café“, kur galima ragauti čekiško rieslingo ir prancūziškų sviestinių kepinių, stebint žemiau šurmuliuojančią minią. Tai puikus būdas pradėti kontinentinę kelionę.
Vos po valandos kelionės Baltijos Ekspresu išlipu pirmojoje savo stotelėje – Pardubicėje. Šiame 100 000 gyventojų turinčiame mieste tvyro tikra čekų dvasia. Senamiesčio aikštė primena mažąją Prahą – bažnyčių bokštai čia išlenkti lyg kosminės raketos, o miestiečių namai nusidažę visomis pastelinėmis spalvomis. Austro-Vengrijos laikų miesto namai Pardubicėje tokie pat puošnūs ir jaukūs kaip ir bet kuriame imperijos mieste – Sarajeve, Brno ar Lvove. Vis dėlto šios dienos turistus galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų
Paradoksalu, tačiau Pardubicės skulptūros pagerbia čia gimusį čekų lakūną Janą Kašparą. 1911 m. Kašparas pakilo iš Pardubicės ir nuskrido į Prahą, sekdamas geležinkelio liniją, kuria šiandien rieda Baltijos Ekspresas. Nuo to laiko aviacijos mechaninis efektyvumas nuolat varžosi su romantiškaisiais geležinkeliais.
Prie Baltijos Ekspreso vėl prisijungiu valandą prieš saulėlydį. Kraštovaizdis kylant į Lenkijos sienos link įgauna banguojančios žalumos atspalvį. Iš pradžių – ąžuolynai, laukiniai elniai ir ledu sukaustyti upeliai. Vėliau – pušynai, medžioklės nameliai ir gilios pusnys, kai traukinys kyla į sparčiai temstančią naktį. Europa tapo beribe, tad vienintelis signalas, kad pervažiavome į Lenkiją, yra keleivių mobiliųjų tinklų choročirpsėjimas
Savo kupė dalinuosi su Marta Kortas, kuri dirba Gdansko duomenų analizės srityje. „Šis traukinys man atvėrė naują maršrutą, nes turiu draugų Prahoje ir pietų Lenkijoje“, – pasakoja ji. Pro langą tamsoje greitai prabėga kaimiškasis Silezijos regionas – vieta, kur keleiviai gali išlipti norėdami aplankyti terminės versmės ar druskos kasyklas.
Kortas čia gyveno per Covid karantiną. „Net sapnavau, kad galėčiau sugrįžti ir naudotis šiuo traukiniu, kad kelis kartus per mėnesį važinėčiau į darbą“, – sako ji. Tiesioginiai maršrutai tarp Prahos, Vroclavo ir Poznanės šią svajonę padaro daug realesnę.
