Tie2.lt
Kaip žinoma, Milano, Neapolio, Bario ir Rosano princesė, tapusi Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene, lemtingai paveikė Renesanso idėjų, kultūros ir meno sklaidą Lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose. Todėl jos herbas – vaiką ryjantis Žaltys, kuris yra vienas iš Viskončių, Sforcų ir Milano simbolių, aptinkamas ir tolimoje Lietuvoje.
Bona Sforca gimė 1494 m. vasario 2 d. Šiaurės Italijoje, Milano hercogo Gian Galeazzo Sforza ir Izabelės Aragonietės, Alfonso II, Neapolio ir Sicilijos karaliaus dukters, šeimoje. Mirus tėvui, šeima turėjo kraustytis į Barį, kurį valdė Bonos motina. Bona liko vienintelis vaikas, sulaukęs brandos, jos seserys ir broliai mirė anksti. Ji buvo auklėjama kaip kilminga, karališko kraujo asmenybė, būsima valdovė.
Didžiulę įtaką Bonai turėjo jos motina – išsilavinusi, intelektuali moteris, savo rezidencijoje priiminėjusi menininkus, intelektualus, puikiai tvarkiusi savo dvarus, įtvirtindama juos pagal to meto naujausius artilerijos reikalavimus, mokiusi savo dukrą racionaliai tvarkyti namų ūkį. Didelę įtaką Bonai turėjo ir jos mokytojas Chrizostomas Colonna, garsus to meto poetas ir rašytojas, išmokęs Boną laisvai kalbėti ir rašyti lotyniškai ir graikiškai, išsamiai supažindinęs su tuometine senąja literatūra, paskatinęs jos meilę poezijai. Jis mokė Boną valstybės teisės, ekonomikos, valdymo pagrindų, geografijos.
1518 metais Bona ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo, buvo jo antroji žmona. Už 100 000 dukatų vertės kraitį vyras jai kaip dovį užrašė kelias Lenkijos sritis. Jų vaikai buvo Žygimantas Augustas, Izabelė, Zofija (Sofija), Ona Jogailaitė, Kotryna. Bona Sforza vyrui darė didžiulę įtaką. Ji gerai susipažino su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos politine struktūra. Stiprindama valdovo galią siekė asmeninės valdžios. Lenkijoje buvo nemaža jai palankių didikų, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jai susidarė Alberto Goštauto ir Mikalojaus Radvilos Rudojo vadovaujama didikų opozicija. Goštautai ir Radvilos buvo galingiausi to meto LDK valdovai. Bonai pasisekė juos palenkti savo pusėn – jie suprato, kad, paskelbus Žygimantą Augustą didžiuoju kunigaikščiu, pirmu smuiku būtų groję jie, o ne lenkai. 1522 m. buvo sutarta, kad Žygimantas Augustas taps didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o 1529 m. jis tapo oficialus LDK valdovas. Už paramą Bona savo šalininkams atsilygino: 1522 m. Albertui Goštautui buvo suteikta Vilniaus vaivados pareigybė, o Jurgis Radvila tais pačiais metais tapo Trakų vaivada.
Politinę veiklą Bona Sforza derino su išmoninga ekonomine veikla. Gaudama ir parduodama žemes (1536 m. Žygimantas Senasis įgaliojo ją išpirkti didžiojo kunigaikščio įkeistus dvarus) ji sutelkė didžiules valdas, ypač abipus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos sienos. Bonos parinkti gabūs ekonomistai 1552–55 m. jos valdose įvykdė Valakų reformą. Sekdamas ja Žygimantas Augustas tokią reformą įgyvendino visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tokia agrarinė sistema su trilauke sėjomaina jau buvo įgyvendinta Europoje. Valakų reformos vykdymo metu LDK kūrėsi didelės tankiai apgyvendintos gyvenvietės, Bonai pasitelkus Italijoje vyravusią renesanso madą planuoti taisyklingus gamtovaizdžius, racionaliai naudoti žemę.
1529 m. buvo išleistas Pirmasis Lietuvos statutas, kurį Bona Sforca puikiai išmanė. Vėliau ji sekė jo tobulinimą, pildymus, apie tai pranešdama pareigūnams. Tarp Bonos valdinių ir kaimyninių valdų gyventojų nuolat kildavo konfliktų, tad Bona būdavo įtraukiama į šių bylų reikalus. Besibylinėjantys bajorai stengdavosi, kad jų byla aplenktų seniūno teismą ir patektų tiesiai pas valdovę.
Bona rėmė Katalikų Bažnyčią, bet palaikė ryšius su protestantais (užtarė Abraomą Kulvietį). Mirus Žygimantui Senajam (1548 m.) bandė išlaikyti įtaką Žygimantui Augustui. Jos planus sužlugdė konfliktas, kilęs dėl sūnaus vedybų su Barbora Radvilaite. Bona turėjo išskirtinę popiežiaus jai suteiktą teisę rekomenduoti asmenis į tam tikras bažnytines pareigybes – net pats karalius neturėjo tokios privilegijos. 1536 m. dėl Bonos įtakos Lucko vyskupas Paulius Alšėniškis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Tuo būdu Bona Vilniaus vyskupą Joną, nesantuokinį karaliaus Žygimanto Senojo sūnų, išstūmė vyskupauti į Poznanę. Tuo laikotarpiu iškilo Bonos rėmėjų Chodkevičių giminė. Tačiau didžiausi Bonos konkurentai buvo Radvilos, su kuriais ji nuolat kovojo.
Vis dėlto jos įtaka šalies vystimuisi buvo didžiulė. Bona steigė naujus miestelius, vykdydama naujų teritorijų įsisavinimo politiką. Šie miesteliai būdavo steigiami geografiškai patogiose vietose – šalia miškų, upių. Miesteliai turėjo teisę turėti turgų ir prekyvietes. Bonos valdos buvo patogiose vietose, tinkamose tarptautinės prekybos plėtojimui – prie vandens kelių. Miesteliai ekonomiškai buvo naudingi, Bona kviesdavo žmones, ieškančius geresnio gyvenimo, atvykti įsikurti jai priklausiusiose valdose, įsikūrimo metu pažadėjus atleisti miestelėnus nuo mokesčių.
Po 1530 m. Vilniaus katedros gaisro Bonos rūpesčiu buvo sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas. Jau tuomet įžvalgi valdovė suprato Vytauto Didžiojo – populiaraus Lietuvos valdovo – svarbą valstybei. Bonos iniciatyva buvo imtasi atnaujinti Žemutinę pilį – Vilniuje buvo įkurta patogi valdovų rezidencija. Šalia pilies buvo užveistas itališko pavyzdžio sodas su alėjomis, nė kiek nenusileidęs vakarietiškų karališkų rūmų sodams. Šiame dvare vėliau apsigyvendavo atvykęs Žygimantas Augustas, iš čia jis slapta vykdavo aplankyti savo mylimosios Barboros Radvilaitės.
Su Bonos Sforcos atvykimu į Lenkiją ir Lietuvą plūstelėjo didelė itališkos kultūros banga, kurią atnešė atvykdami italai: menininkai, muzikai, gydytojai, teisininkai, padėję parengti Antrąjį Lietuvos statutą. Bona išpopuliarino iškirptes, dvariškiai dėvėjo pagal itališką madą siūtus drabužius, greitai prigijusius visoje šalyje.
Lietuvos didikų virtuves pasiekė Viduržemio jūros produktai: alyvų aliejus, muškato riešutai, razinos, egzotiški vaisiai. Žygimanto Augusto stalas atrodė jau kitaip nei jo tėvo Žygimanto Senojo: atsirado šakutės, glazūruotos lėkštės, trikojės keptuvės. Patiekalai buvo gardinami kaparėliais, ciberžole, šafranu, špinatais. Naujove tapo ir taip mums dabar įprastos daržovės – agurkai, pomidorai, kalafiorai, šparaginės pupelės, brokoliai.
1544 m. Žygimantui Augustui tapus Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, karalienės Bonos įtaka ėmė mažėti. Konfliktas ypač sustiprėjo po antrųjų Žygimanto Augusto vedybų su LDK didike Barbora Radvilaite. Nepaisant Bonos ir lenkų ponų priešinimosi, vedybos įvyko, tačiau Barbora mirė praėjus vos keliems mėnesiams po jos karūnavimo. Žygimantas Augustas neatleido motinai jos priešiškos pozicijos ir daugiau su ja nebesimatė. Bona, pagyvenusi su dukromis Mozūrijoje, 1556 m. išvyko į Italiją su visais savo turtais – pinigais, brangenybėmis, gobelenais. Mirė apvogta tarnų, daugiausia savo įgaliotinio Giano Lorenzo Pappacodos, kuris nuodais pasunkino jos ligą.
Bonos Sforza palaidota Bario Šv. Mikalojaus bazilikoje, kapą su paminklu užsakė jos duktė Ona Jogailaitė.
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus, Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Bernardinai.lt informaciją.