Valdonė Rudenkienė
Florian Zeller „Bunkeris“ prasideda ne bunkeriu ir net ne artėjančios katastrofos nuojauta, o vakariene Londone. Miguelis, kurį vaidina Javieras Bardemas, prie stalo pasakoja, kaip susipažino su savo žmona Sofia, Penélope Cruz heroje. Iš pradžių istorija skamba romantiškai, tačiau netrukus paaiškėja gerokai žemiškesnė jos versija: per pirmąjį pasimatymą Miguelį pravirkdė ne būsimos žmonos jautrumas, o alerginė reakcija į jos katę. Jau ši scena gana tiksliai nustato „Bunker“ toną – rimti dalykai čia nuolat susiduria su kasdienybės komizmu.
Humoro filme yra daugiau, nei būtų galima tikėtis iš istorijos apie yrantį dviejų žmonių ryšį, socialinę nelygybę ir turtingųjų pasiruošimą pasaulio pabaigai. Tačiau „Bunkerio“ humoras nepaverčia filmo komedija. Greičiau jis suteikia lengvumo istorijai, kuri kitu atveju galėtų labai greitai pasidaryti pernelyg sunki ir deklaratyvi.
Filmo centre – jau septyniolika metų susituokę Sofia ir Miguelis. Abu ispanai, prieš daugelį metų iš Madrido persikėlę į Londoną dėl Miguelio karjeros. Jis tapo garsiu ir sėkmingu architektu, ji dirba leidybos srityje. Jie turi dvi dukras ir gyvena modernistiniame name. Iš šalies tai beveik nepriekaištingai susiklostęs emigracijos ir profesinės sėkmės pasakojimas: du žmonės paliko savo šalį, įsitvirtino Londone ir susikūrė gyvenimą, kuriam, regis, nieko netrūksta. Tačiau „Bunkeris“ įdomiausias tada, kai pradeda ardyti būtent šį nepriekaištingą paviršių.
Miguelio ir Sofios santuoka jau filmo pradžioje nėra tokia tvirta, kaip gali pasirodyti aplinkiniams. Tarp jų atsiradusi distancija nėra vieno didelio įvykio pasekmė. Sofia tolsta nuo vyro, o Miguelis ne visada supranta, kas jų santykiuose pasikeitė. Todėl „Bunkeris“ pirmiausia veikia kaip filmas apie ilgą santuoką, kurioje krizė prasideda gerokai anksčiau, nei kas nors išdrįsta ją įvardyti. Čia ypač svarbus pats Cruz ir Bardemo pasirinkimas. Venecijos kino festivalyje vykusioje spaudos konferencijoje Zeller pažymėjo, kad scenarijų rašė būtent jiems, o reali aktorių partnerystė suteikia jų scenoms papildomo natūralumo. Kritikai Venecijoje gana vieningai išskyrė jų tarpusavio chemiją: net griežčiau patį filmą vertinusiose recenzijose pagrindinių aktorių darbas dažnai laikomas viena didžiausių jo stiprybių. Jų personažų santykiams nereikia nuolatinių didelių konfliktų – įtampa atsiranda iš pokalbių, pauzių ir vis aiškesnio Sofios nepasitenkinimo gyvenimu, kurį jie kartu susikūrė.
Prie šios jau egzistuojančios krizės prisideda Migueliui pasiūlytas darbas. Technologijų milijardierius, kurį vaidina Paulas Dano, nori, kad architektas suprojektuotų jam išgyvenimo bunkerį. Miguelį projektas domina ir profesine, ir finansine prasme. Sofiai pati jo idėja atrodo morališkai nepadori: turtingiausieji ruošiasi ne spręsti pasaulio problemas, o nusipirkti galimybę nuo jų pasislėpti. Todėl profesinis Miguelio sprendimas tampa ir asmeniniu. Sofia pradeda klausti ne tik, ar jos vyras turėtų priimti tokį užsakymą, bet ir ar žmogus, kuris sutinka jį priimti, tebėra tas pats žmogus, su kuriuo ji nusprendė kurti gyvenimą.
Čia atsiranda viena įdomesnių filmo prieštarų. Sofia ir Miguelis piktinasi milijardieriaus noru atsitverti nuo pasaulio, tačiau patys gyvena itin privilegijuotą gyvenimą. Jų modernistinis Londono namas yra apsaugotas signalizacijomis ir kitomis saugumo priemonėmis. Konfliktas su mažiau pasiturinčiu kaimynu, kuris įsirengia langą į jų sodo pusę, dar labiau išryškina ribą tarp poros deklaruojamų vertybių ir gyvenimo būdo. Pats Zeller Venecijoje apie tai kalbėjo kaip apie „nematomą bunkerį“: fizinis milijardieriaus bunkeris tik padaro matomą izoliaciją, kurioje įvairiais būdais jau gyvena kiti filmo personažai. Ispanų poros gyvenimas Londone šiame kontekste irgi svarbus. Jie nėra socialiai pažeidžiami emigrantai – priešingai, tai sėkmingi, pasiturintys europiečiai, kuriems persikėlimas į Angliją tapo profesinio ir socialinio kilimo dalimi. Tačiau jų ispaniška tapatybė filme niekur nedingsta: „Bunkeris“ yra dvikalbis, anglų ir ispanų kalbos egzistuoja greta, kaip egzistuoja ir du jų gyvenimo pasauliai – tas, iš kurio jie atvyko, ir tas, kurį susikūrė Londone.
Vis dėlto Zellerio filmas nėra pirmiausia emigracijos drama. Ispaniška poros kilmė veikiau sustiprina jausmą, kad jų gyvenimas buvo sąmoningai pastatytas – pasirinkta kita šalis, karjera, namas, socialinė aplinka. Ir būtent todėl Sofios abejonė tampa tokia reikšminga: po septyniolikos metų ji ima abejoti ne vien konkrečiu vyro sprendimu, bet ir visu jų bendro gyvenimo projektu. Į šį jau nestabilų santykį įsiterpia ir jaunas amerikiečių rašytojas. Jo atsiradimas nėra vien romantinio trikampio mechanizmas. Jis tampa vienu iš katalizatorių, leidžiančių aiškiau pamatyti, kad Sofios nepasitenkinimas atsirado anksčiau. Visa tai skamba kaip medžiaga gana sudėtingam filmui. Tačiau paradoksalu, kad būtent čia atsiranda didžiausia „Bunker“ silpnybė. Jo keliami klausimai įdomesni už būdą, kuriuo filmas į juos atsako. Zelleris vienu metu kalba apie santuoką, socialinę nelygybę, turtingųjų privilegijas, klimato ir politinio nestabilumo baimę, technologijų milijardierių galią, migraciją ir žmonių norą izoliuotis vieniems nuo kitų. Bunkerio metafora tam labai patogi. Gal net per daug patogi.
Ne vienas Venecijos kritikas priekaištavo filmui būtent dėl šio tiesmukumo. Italų RTL recenzijoje teigiama, kad filmas viską paaiškina ir pasako garsiai, užuot leidęs žiūrovui pačiam atrasti jo prasmes. „Cinematografo“ taip pat kritikavo didaktiką ir norą išaiškinti beveik kiekvieną metaforą. „The Guardian“, vertindamas dar griežčiau, manė, kad filmo užkabintos susvetimėjimo ir nelygybės temos lieka pernelyg paviršutiniškos. Ir tai, ko gero, tiksliausiai nusako „Bunkerio“ problemą. Filmas nėra kvailas. Jis tiesiog pernelyg dažnai nepasitiki žiūrovu.
Kai prieš mus stovi prabangus stiklinis namas, kurio gyventojai bijo kaimyno lango, o tuo pat metu vienas jų projektuoja požeminį prieglobstį milijardieriui, metaforos papildomai aiškinti beveik nebereikia. Kai septyniolika metų kartu praleidusi pora nebesugeba normaliai susikalbėti, jų emocinės izoliacijos taip pat nebūtina nuolat paversti teze. Cruz ir Bardemas savo vaidyba neretai pasako daugiau, nei vėliau pasako scenarijus žodžiais. Todėl gyvenimiškas „Bunkerio“ paprastumas veikia dvejopai. Viena vertus, jis filmą daro lengvai suprantamą ir atpažįstamą. Santuokos krizė čia nėra egzotiška ar melodramatiška. Tai dviejų žmonių atitolimas, atsiradęs per daugelį metų, ir klausimas, ar galima vėl priartėti prie žmogaus, kurio pasirinkimai staiga pradeda atrodyti svetimi. Kita vertus, būtent paprastumas neleidžia filmui iki galo išnaudoti savo idėjų. Zelleris iškelia sudėtingus šiuolaikinio gyvenimo klausimus, bet pernelyg dažnai juos paverčia aiškiomis moralinėmis opozicijomis. Turtingasis stato bunkerį. Pažangiai save laikanti pora piktinasi socialine neteisybe, nors pati gyvena privilegijuotai. Namas saugo nuo išorinio pasaulio. Santuokoje žmonės taip pat stato sienas. Visa tai suprantama beveik iš karto.
Galbūt todėl „Bunkeris“ ir gali susidurti su įdomiu skirtumu tarp kritikų ir platesnės auditorijos. Kritikui jo schematiškumas ir pernelyg aiškiai pabrauktos metaforos gali erzinti. Tačiau žiūrovui tas pats tiesumas gali būti privalumas. Tai prieinamas filmas apie labai atpažįstamą baimę – kad vieną dieną gali atsibusti šalia žmogaus, su kuriuo praleidai beveik du dešimtmečius, ir suprasti, kad nebežinai, ar judu vis dar norite to paties gyvenimo. Prieinamumą sustiprina ir humoras, ir Cruz bei Bardemas. Net kritiškose Venecijos recenzijose jų vaidyba išlieka vienu sunkiausiai ginčijamų filmo privalumų. O kai scenarijus nustoja aiškinti savo didžiąsias temas ir tiesiog palieka juos dviese, „Bunkeris“ tampa kur kas įdomesnis.
„Bunkeris“ turi gerų aktorių, humoro, aktualių temų ir aiškią idėją. Gal net pernelyg aiškią. Kritikai pagrįstai gali norėti daugiau dviprasmybės, daugiau pasitikėjimo žiūrovu ir mažiau pabrauktų metaforų. Tačiau tai nebūtinai sutrukdys filmui rasti savo auditoriją. Tai, kas festivalio kritikui atrodo pernelyg paprasta, kitam žiūrovui gali pasirodyti tiesiog gyvenimiška. Ir galbūt būtent čia yra įdomiausias „Bunkerio“ paradoksas: filmas apie žmones, statančius sienas tarp savęs ir pasaulio, pats beveik nestato sienos tarp savęs ir žiūrovo. Jis nori būti suprastas. Kartais – net per daug.
