Christo, jūs ir jūsų žmona Jeanne-Claude gimėte lygiai tą pačią 1935 m. dieną, tačiau visiškai skirtingose šalyse. Ar tikite likimu?
Jeanne-Claude visada sakydavo: “Yra milijonas žmonių, gimusių tą pačią dieną”. Bet taip jau atsitiko, kad mes susitikome, ir viskas. Tai nėra kažkas neįprasto. Bet yra daug dalykų, kurie nėra likimas. Jūs patys kuriate savo likimą.
Kartu dirbote beveik 50 metų. Ar be jos būtumėte tapęs tokiu pat menininku?
Tai tas pats klausimas, kurį galima užduoti: “Kas būtų, jei būčiau kinu?” (Juokiasi.) Negalime diskutuoti apie tokius dalykus – jei, jeigu, jeigu, jeigu – nėra jokių “jeigu”. Pragyvenus 80 metų, nėra jokių “jeigu”. Galiu pasakyti tik vieną jeigu, ir tai, kad man gana pasisekė 1957 m. pabėgti į Vakarus. Iki 1956 m. niekada nebuvau išvykęs už Bulgarijos ribų, ir jei nebūčiau pasitraukęs į Vakarus, viskas tikriausiai būtų buvę kitaip.
Sovietai vykdė labai griežtą politiką, nukreiptą prieš modernųjį meną, tad galbūt apskritai nebūtum kūręs meno.
Būdamas mažas berniukas, kokių 5-6 metų, visą laiką piešiau, ir būtent tokio amžiaus nusprendžiau tapti dailininku. Niekada nebuvo minčių apie ką nors kita. Bet tiesa, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir penktojo dešimtmečio pradžioje sovietinio bloko šalyse daugumos modernaus meno kūrinių nebuvo leidžiama pamatyti. Buvo labai prastų reprodukcijų ir senų knygų… Desperatiškai bandžiau išeiti už Bulgarijos ir sovietinio bloko ribų, bet net į kitas komunistines šalis buvo labai sunku nuvykti. Laimei, mano teta ir dėdė gyveno Prahoje, ir galiausiai man pavyko rasti būdą juos aplankyti. Ir mane visiškai pakerėjo Praha!
Kodėl?
Tai buvo pati vakarietiškiausia šalis. Dar prieš atsirandant galimybei visiškai pabėgti, jau buvau nusprendęs, kad niekada negrįšiu į Bulgariją! Ketinau pasilikti Prahoje. Buvau jaunas, kokių 21 metų, o kai esi jaunas ir atrandi palyginti nedidelę Vakarų meno laisvę Čekoslovakijoje ir Prahoje šeštojo dešimtmečio pabaigoje, staiga pradedi svajoti apie kelionę į Paryžių! Taip buvo sukurta scena, kad galėčiau išvykti į Paryžių.
Ir tai vis dėlto buvo labai svarbu. Ten susipažinote su Jeanne-Claude ir buvote kartu iki pat jos mirties 2009 m. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po jos mirties?
Turėtumėte suprasti, kad gyvendami su vienu žmogumi daugiau nei 50 metų, pasiilgstame daugybės, daugybės dalykų. Tikriausiai vienas didžiausių dalykų buvo tai, kad ji visada labai kritiškai vertindavo viską, ką mes bandydavome sudėti. Daugelyje brolių Mayslesų sukurtų filmų apie mūsų darbą galite pamatyti, kaip smarkiai mes ginčijomės vienas su kitu – beveik kovojome vienas su kitu! To labiausiai pasigendu, nes tai labai svarbu mūsų darbo procesui – visą laiką turėti tokį kritišką požiūrį, nenusileisti, nesileisti į kompromisus. Bet yra daug, labai daug dalykų. Daug, labai daug dalykų.
Ar tiesa, kad visada skraidėte atskirais lėktuvais, kad vienam iš jų sudužus, kitas galėtų tęsti darbą?
Būtent taip, nes visada dirbame prie dviejų ar trijų projektų ir bent vienas turi užbaigti projektą, kuris buvo labai pažengęs į priekį. Tokia buvo istorija. Prisimenu, kad dažnai skrisdavome skirtingais lėktuvais, tada pakeliui į jungiamąjį skrydį pabučiuodavome vienas kitą ir skrisdavome kitu sekančiu lėktuvu.
Ar buvo natūralu, kad po jos mirties toliau kūrėte darbus vienas?
Būti vizualaus meno kūrėju nėra profesija – tai egzistencija. Maysleso filme “Vartai” ji sėdi automobilyje, o žurnalistas klausia: “Jūs esate labai garbaus amžiaus, ar išeisite į pensiją?”. O Jeanne-Claude atsako: “Menininkai neišeina į pensiją, jie tiesiog miršta”. Tai ne profesija, tai egzistencija, suprantate? Jūs egzistuojate per meną. Jo net negalima lyginti su kitomis profesijomis, su darbu biure ir panašiais dalykais.
Kodėl 1994 m. nusprendėte pakeisti savo menininko vardą “Christo” į “Christo ir Jeanne-Claude”?
Nes visi su mumis dirbę žmonės žinojo, kad viską nusprendėme mes abu. Jeanne-Claude sakydavo, kad kiekvienas gali turėti idėjų. Tačiau norint jas įgyvendinti, reikia milžiniškų gabumų daugelyje sričių. Kartais tai būdavo mano idėja, kartais Jeanne-Claude’o idėja, bet idėja yra niekas. Jas reikia įgyvendinti, o rinktis, kaip tą darbą atlikti, reikėjo visiems kartu.
Kaip atrodo šis procesas? Jūsų projektai dažnai būna neįtikėtinai sudėtingi.
Studijoje čia, Niujorke, Manhatane, kur dirbu viršutiniame aukšte, mūsų idėją perteikiu popieriuje, naudodamas brėžinius, koliažus, mastelio modelius, bet ką… Bet darbą visuomet nusprendžiame išbandyti natūralaus dydžio kūrinį labai mažame pjūvyje masteliu 1:1. Tada, kai pamatau juos vietoje, aš ir mūsų bendradarbiai galime pasirinkti tinkamus kabelius, audinį, spalvas, storį, pynimą. Ir taip daroma visiems projektams. Realaus dydžio bandymą nusprendžiu ne aš ar ji, o nusprendžia tas konsensusas su tikra šviesa, tikru oru, tikra vieta.
Ką turite omenyje, nuspręsta bendru sutarimu?
Pateiksiu jums pavyzdį. Kai darėme “Skėčius” (bendras Japonijos ir JAV projektas), buvo skėčiai ir mes nusprendėme dėl proporcijų, aukščio ir kitų dalykų. Bet pačioje pabaigoje turėjome nuspręsti dėl spalvos, o buvo daug geltonų ir mėlynų, todėl pastatėme kelis skėčius 1:1 masteliu, mėlynus ir geltonus, ir išdėstėme juos projekto vietoje ir tuo metų laiku, kai projektas turėjo vykti. Bandėme pažiūrėti, kaip jie atrodo iš toli, už kilometro, saulėje, pilką dieną, kai Japonijoje šlapia nuo lietaus, ir panašiai. Visi šie dalykai nenusprendžiami šiaip sau, žinote? Procesas, projekto įgyvendinimas, yra labai bendras darbas. Brėžiniai yra tik nuorodos, po to turime pereiti prie realių dalykų.
“Manau, kad kiekvieno meno kūrinio pirmavaizdis egzistuoja tame laike, kuriuo jis buvo sukurtas. Vėliau tai – nuolatinė transformacija”.
Šiemet Jums ką tik sukako 80 metų. Kokie jausmai aplanko dabar, kai žvelgiate į savo gyvenimą?
(Juokiasi.) Nemėgstu žvelgti į savo gyvenimą! Esu toks susijaudinęs ir laimingas, kad turime naują projektą ir kad turime problemą ar dvi – tik iš galvos! Man neįdomu praleisti bet kurią akimirką, bet kurią valandą daryti vadinamąją “retrospektyvinę” parodą. Visada galvoju, kad retrospektyvą jie galės daryti, kai būsiu miręs. Man labai patinka daryti naujus dalykus. Man patinka mėgautis tuo, kad esu fiziškai pajėgus daryti naują projektą, mėgaujuosi fiziniu nauju projektu, žmonėmis, kuriuos sutinku, jaunais žmonėmis.
Spėju, todėl net ir būdamas 80 metų vis dar įgyvendinate tris didelius projektus – vieną Italijoje, vieną Kolorade ir vieną Abu Dabyje, apimantį 410 000 statinių, kuris bus didžiausia skulptūra pasaulyje.
Be abejo. Jei peržiūrėsite visus mūsų vaizdus, visi jie yra unikalūs. Niekada nestatėme kitų vartų, niekada nestatėme daugiau skėčių, niekada neapvyniojome dar vieno parlamento, niekada nestatėme dar vienos bėgančios tvoros. Tai unikalūs dalykai, jie yra savotiški fiziniai objektai. Būtent tai mums labiausiai patiko, nes jie yra drąsūs ir nenuobodūs. Pavyzdžiui, po “Vartų” pas mus atėjo daugybė žmonių iš įvairių miestų ir klausė: “Ar galite įrengti vartus mano parke?”. Tai idiotiška… Mūsų projektai ne tokie. Visi jie yra naujas iššūkis.
Ar tas noras sukurti kažką naujo taip pat yra priežastis, kodėl kuriate meną, kuris nėra ilgalaikis?
Ne, klausimas yra laikas. Bet kokiu atveju manau, kad kiekvieno meno kūrinio premjera egzistuoja tuo metu, kai jis buvo sukurtas. Vėliau – tai transformacija, nuolatinė transformacija. Nuėję į Luvrą ir pažvelgę į Venerą de Milo, ar ji atrodo kaip menas? Tik menkiausia idėja. Mintis, kad menininkai kuria daiktus ir kad jų neliks, yra filosofinė diskusija, nes jie lieka mūsų atmintyje. Viena spalvota skaidrė, vienas mūsų projekto fotografinis vaizdas yra geriau nei Venera de Milo! (Juokiasi)
Ar savo meno nuotraukas laikote meno kūriniais?
Žinoma, yra filmai, yra nuotraukos, yra objektai, yra piešiniai, yra daug papildomų dalykų. Tačiau visa tai kartu nėra projekto pakaitalas. Tai medžiaga, istoriškai susijusi su projektu, ir tai yra puikus informacijos apie projektą šaltinis. Bet tai nėra pakaitalas, nes unikalaus momento negalima užkonservuoti. Tai svarbus mūsų laikinų darbų aspektas. Meno kūrinys nėra vieni, dveji ar treji vartai. Meno kūrinys – tai 7503 vartai, esantys 23 mylių ilgio take, Centriniame parke, Niujorke ir pan. Visa tai ir yra meno kūrinys. Rožinis audinys Floridoje nėra meno kūrinys.
Kartais metų metus kovojate, kad gautumėte leidimą įgyvendinti savo projektus. Apvynioti Pont Neuf Paryžiuje prireikė devynerių metų derybų, o apvynioti Reichstagą – maždaug 25 metų. Kai tiek ilgai prie ko nors dirbate ir pagaliau tai baigiama, kai nueinate ir pažvelgiate į tai, koks jausmas apima?
Kadangi visi mūsų projektai egzistuoja taip trumpai, mes su Jeanne-Claude’u mėgstame leisti laiką su savo “kūdikiu”. Iš esmės nuo ryto iki vakaro praleidžiame su daiktais, kol jie yra matomi. Savo draugams, kurie atvyksta iš viso pasaulio, sakome: “Mes nenorime su jumis kalbėtis! Pasikalbėsime su jumis vakare”. Mes nemėgstame matyti nieko, išskyrus daiktus. Kartais projektas būna labai sudėtingas, pavyzdžiui, “Vartai” buvo tokie vieši, arba dėl kai kurių projektų, pavyzdžiui, “Skėčiai” Japonijoje, turime keliauti. Jis buvo toks platus, toks didelis, kad reikia juo vaikščioti, praleisti laiką įvairiose vietose, kad galėtum juo pasimėgauti, pabūti ten, pamatyti jį ryto šviesoje, vidurdienį, vakare. Mes taip stengėmės kiekvieną skėtį įrengti tobuloje vietoje, kad galėčiau eiti prie kiekvieno skėčio ir žiūrėti, kaip jis atrodo! Taigi iš esmės nuo to momento, kai projektas eksponuojamas, mums patinka būti su kūriniu, tarsi jis būtų mūsų vaikas, visą laiką, be perstojo.
Šaltinis, the-talks.com
