Valdonė Rudenkienė/Tie2
Danielius Minkevičius – jaunosios kartos režisierius. Sukūręs šešis trumpametražius filmus, dalyvavusius ir tarptautiniuose kino festivaliuose, šiuo metu kuria pirmą ilgametražį filmą. Juokauja, kad tai tarsi maratonas – finišo nematai, o jeigu tik apie jį pagalvoji, dingsta jėgos. Todėl stengiesi negalvoti. Šiuo metu jo trumpametražį filmą ,,Šokis” galima išvysti tik ką prasidėjusiame Europos šalių kino forume ,,Scanorama”.
„Šokis“ jau šeštas tavo kurtas trumpametražis filmas. Kuo jis ypatingas?
Pastebėjau, kad kuriamus filmus lydi tokia dinamika – vieną filmą darau pagal ekranizaciją, straipsnį ar dominančią temą, bet filmas tarsi nutolsta nuo manęs, o kitą noriu padaryti asmenišką. Kai sukuriu asmenišką, vėl noriu grįžti prie ekranizacijos. „Šokis“ išskirtinis tuo, kad yra asmeniškas filmas. Šiai dienai, tikriausiai asmeniškiausias iš visų šešių.
Kokia filmo pagrindinė mintis, jei tokia yra?
Konkrečios minties, kurią noriu perteikti, neturėjau. Buvo svarbu užfiksuoti dviejų skirtingų ir tuo pačiu panašių žmonių tarpusavio ryšį, santykius, jų dinamiką.
Ar filmo naratyve yra ir tavo asmeninės patirties?
Taip – filmo naratyve yra mano asmeninių patirčių.
Kas buvo sunkiausia kuriant filmą?
Perteikti santykius tyloje.
Kas tau svarbiausia kuriant filmą?
Kūrybiškumo ir vienybės jausmas.
Kuo ypatingi trumpametražiai filmai?
Trumpametražiai filmai autentiški savo forma. Dažnai jie pasižymi kūrybine drąsa, laužo stereotipinio kino principus ir ieško naujų istorijos pasakojimo būdų. Tai puiki terpė tiek jaunam, tiek patyrusiam kūrėjui daryti kino eksperimentus ir ieškoti naujos kino kalbos.
Šiuo metu kuri ilgametražį filmą. Kokia tai patirtis?
Pirmas palyginimas, kuris ateina į galvą, – maratonas. Finišo nematai, o jeigu tik apie jį pagalvoji, dingsta jėgos – juk jis taip toli. Todėl apie jį ir negalvoji. Bėgi iki pirmo posūkio, tuomet iki kito, dar iki kito…
Apie ką bus filmas?
Tai bus istorija apie atminties, o kartu ir tiesos, ambivalenciją.
O kokie filmai tau patinka?
Lee Chang-dong ,,Burning”. O jeigu rimtai, tai mėgstu įvairiausio tipo filmus, todėl sunku net ką nors išskirti. Pavyzdžiui, šių ar praeitų metų top būtų: Jacques Audiard ,,Paris, 13th District”, Thomas Salvador ,,La montagne”, Jean-Pierre ir Luco Dardenne’ų ,,Tori & Lokita”, Ali Abbasi ,,Holy Spider”, Deniso Côté ,,That Kind of Summer”, Emmanuel Marre ir Julie Lecoustre ,,Zero Fucks Given”, Rubeno Östlundo ,,Triangle of Sadness”, Park Chan-wook ,,Decision to Leave”, Ryusuke Hamaguchi ,,Drive My Car” bei ,,Wheel of Fortune and Fantasy”, Salomé Jashi ,,Taming the Garden”, David Easteal ,,The Plains”, Jurgio Matulevičiaus ,,Izaokas”, Lauryno Bareišos ,,Piligrimai”.
Kokie režisieriai yra tavo mėgstami?
Lee Chang-dong, Ryûsuke Hamaguchi, Hong Sang-soo, David Lynch, Darren Aronofsky, Park Chan-wook, Hirokazu Koreeda, Ruben Östlund, Ingmar Bergman, Werner Herzog, Tsai Ming-liang, Sofia Coppola, David Fincher. Tęsti?
Šiemet Kanų kino festivalio programoje „Baltic Shorts“ buvo pristatomi naujausi Baltijos šalių trumpametražiai filmai. Tarp septynių Baltijos šalių kino kūrėjų darbų buvo ir tavo filmas. Kokia tai patirtis?
Susitikimai, pokalbiai, naujos pažintys. Dalis to, ką tikriausiai šiais laikais reiškia būti kino kūrėju.
Ar režisieriui svarbūs kino festivaliai?
Svarbūs. Į festivalius susirenka visai kitokia auditorija, nei į vietinius kino teatrus. Tikiu, kad tokios auditorijos, kokia susirenka į kino festivalius, nori kiekvienas nekomercinio – autorinio kino režisierius.
Ar tau svarbus pripažinimas ir apdovanojimai?
Svarbūs, nes tai yra vienas iš faktorių, kuris suteikia privilegiją kurti toliau.
Koks tau atrodo šiandienos Lietuvos kinas?
Atrodo puikiai. Pastaraisiais metais labai daug gerų filmų – Aistės Žegulytės ,,Animus Animalis”, Jurgio Matulevičiaus ,,Izaokas”, Lauryno Bareišos ,,Piligrimai”, Marato Sargsyano ,,Tvano nebus”, Algimanto Puipos ,,Sinefilija”, Jono Trukano ,,Rūpintojėlis”. Tai unikalūs, skirtingo požiūrio ir tipo filmai. Ir dauguma jų – debiutiniai filmai. Kartelė užkelta labai aukštai.
Koks ,,Scanoramos” filmas yra tavo favoritas?
Dar tik prasidėjo ,,Scanorama”, bet tikrai noriu nueiti į Léa Mysius filmą “Penki velniai”. Tai antrasis režisierės Léa Mysius filmas. Man, kaip būsimam debiutantui, smalsu pamatyti kaip kuria, apie ką mąsto, kokios temos svarbios bei kokie personažai įdomūs savo pirmus ar antrus filmus kuriantiems jauniems autoriams iš skirtingų pasaulio kampų.
Be to, šio filmo operatorius ir scenarijaus bendraautorius Paul Guilhaume. Šis operatorius, kartu su režisieriumi Jacques Audiard, nufilmavo filmą ,,Paryžius. 13 rajonas”, kuris yra vienas mano mėgstamiausių praeitų metų filmų. Su šiuo operatoriumi asmeniškai buvau susitikęs praeitų metų ,,Camerimage” festivalyje – tai ne tik ypatingas talentas, bet ir puikus žmogus.
Be to, filmas filmuotas ant 35mm juostos.
Kitos filmų rekomendacijos: Maksymo Nakonechnyi ,,Drugelio žvilgsniu”, Emilijos Škarnulytės ,,Kapinynas”, Isabelle Stever ,,Šuolis”, Verenos Paravel ir Lucieno Castaingo-Tayloro ,,De Humani Corporis Fabrica”, Alberto Serra ,,Salų tyla”.
Pats dar nemačiau, bet eisiu. Jeigu eisit ir jūs – iki susitikimo. 🙂
