Karolis Rudenka/Tie2
Vilniuje viešėjęs kompozitorius Davidas Langas (David Lang) sako, kad muzikos kūrimas turi neeilinę svarbą bei vertę, nes kurdami muziką žmonės buriasi į bendruomenę, kurioje visi suvokia bendradarbiavimo būtinumą, o muzika yra ta vieta, kuri jungia žmones.
Davidas Langas – vienas dažniausiai atliekamų Amerikos kompozitorių, apibūdinamas kaip aistringas, produktyvus ir daugiaplanis kūrėjas. Tarptautiniame aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“ įvyko D.Lango Vilniui dedikuoto kūrinio Vilne alef-beys (Vilniaus abėcėlė) pasaulinė premjera.
Ilgą laiką Davidas Langas buvo labiausiai žinomas kaip kultinės Niujorko grupės „Bang on a Can“ vienas iš įkūrėjų. 2008 metais kompozitorius buvo apdovanotas Pulitzerio muzikos premija už kūrinį The Little Match Girl Passion (2007). 2010 metais vokalinis ansamblis ,,Theatre of Voices” už šio kūrinio atlikimą pelnė prestižinį Grammy apdovanojimą. Davidas Langas kūrė muziką garsiam Paolo Sorrentino filmui Jaunystė (Youth). Šiame filme skambėjęs kūrinys Simple Song #3 2016m buvo nominuotas daugeliui apdovanojimų, tarp jų Oskarui bei Auksiniam gaubliui.
Kompozitoriaus viešnagės Vilniaus Gaidos festivalyje Vilniuje metu turėjome galimybę jį pakalbinti.
Ar prisimenate savo viešnagę prieš šešerius metus ir kokie dabar įspūdžiai?
Be abejo, prisimenu. Kol kas Vilniuje esu tik keletą valandų, bet jau spėjau išgerti puodelį labai geros kavos ir, manau, kad kava tikrai geresnė nei prieš šešerius metus (juokiasi).
Šiek tiek papasakokite apie Vilniui skirtą kūrinį.
Didelė garbė buvo rašyti šį kūrinį, skirtą Vilniaus 700-osioms metinėms. Miestas išgyveno daug įvairių, labai skirtingų istorinių laikotarpių. Paklaustas, kaip aš galiu pristatyti šį miestą, iškart susimąsčiau apie savo asmeninį ryšį su Vilniumi bei Lietuva. Mano šeima kilusi iš Lietuvos. Daugybė Amerikos žydų kilę iš Lietuvos, ypač Vilniaus. Nusprendžiau, kad būtų gražu prisiminti savo protėvius bei giminaičius, kurie čia gyveno ar lankėsi. Turite turtingą žydų istoriją. Tačiau šiandien mieste jų nebėra daug. Todėl žydų istorija ir kultūra grimzta į užmarštį. Taigi prisiminiau labai gražią istoriją apie dalykus, kurie buvo pamiršti. Šios istorijos motyvais ir sukurta Vilne alef-beys (Vilniaus abėcėlė). Tai labai žymi žydų istorija. Apie maldą. Apie troškimą, apie norą. Pamaldų metu rabinas supranta, jog kažkas meldžiasi daug nuoširdžiau ir giliau už likusius, jog to žmogaus malda skamba daug tvirčiau nei kitų besimeldžiančių. Po pamaldų rabinas nusprendžia išsiaiškinti, kas gi tas paslaptingasis. Tarp visų maldininkų rabinas pastebi vargšą, nuskurdusį berniuką, ir supranta, kad būtent jo malda skambėjo galingiausiai. Priėjęs prie berniuko rabinas paklausia:“kodėl tavo malda skamba galingiausiai, kaip tu tai darai”? Jaunuolis atsako:“aš nesu išsimokslinęs, esu beraštis, nemoku maldų. Todėl viskas, ką darau, tai nuolat kartoju abėcėlės raides, nes žinau, kad Dievas jas pavers reikiamais maldos žodžiais”. Man tai labai graži istorija apie tai, kad galima sukurti kažką didingo, net neturint žinių ar kitų tam reikiamų įrankių. Man ši istorija atrodo susijusi su didinga Vilniaus miesto istorija. Ji grimzta į praeitį, žmonės ją pamiršta, bet iš tiesų tereikia troškimo, kad didinga istorija būtų gyva. Taigi, pradėjau nuo idėjos kūrinyje panaudoti pasikartojančią jidiš abėcėlę. Jei nueitumėte į žydų pamaldas, išgirstumėte, jog jie meldžiasi individualiai. Maldos patalpa būna sklidina nesinchroniško individualaus maldos šnabždesio ir murmėjimo. Būtent tokį efektą, kai choristai dainuoja individualiai, siekiau sukurti ir kūrinio atlikime. Bet tuo pačiu metu į Vilne alef-beys įsilieja bei skamba ir kito mano sukurto muzikos kūrinio dalys. Kūrinys remiasi žymia žydų daina Vilne Vilne, kurią parašė išeiviai, palikę Vilnių praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir persikėlę į Niujorką. Šioje dainoje pasakojama kaip emigrantai ilgisi gimtojo miesto – Vilniaus. Apie tai, koks puikus miestas yra Vilnius. Netrukus ši daina išpopuliarėjo tarp Lietuvos žydų, vėliau netgi tapo savotišku himnu, kai 1941 m. naciai žydus perkėlė į Vilniaus getą. Mano kūrinyje Vilne alef-beys panaudotos keletas eilučių iš šio kūrinio apie Vilnių, kurios dainuojamos abėcėlės fone.
Kompozitoriau, Jūsų seneliai, žydų išeiviai, kilę iš Lietuvos. Senelis – iš Gargždų (jidiš k. Gorzd), močiutė – iš Šilalės (jidiš k. Shalel). Ar šeimoje liko kokių nors tradicijų iš Lietuvos?
Mano seneliai buvo žydai, kalbėjo jidiš bei lenkų kalbomis. Tėvas gimė Čikagoje. Senelių šeimos tradicijų nežinau, bet į koncertą ateis mano pusseserė, tai paklausiu jos, nes augdama ji praleido gerokai daugiau laiko su seneliais nei aš. Ji yra neoficiali mūsų šeimos istorijos Lietuvoje archyvarė.
Peržvelgus Jūsų kūrinių sąrašą, galima teigti, kad mėgstate balsą ir vokalinę muziką.
Iš tiesų aš rašau daug vokalinės muzikos, bet negaliu sakyti, kad tai mano mėgstamiausia muzika. Bet man patinka tekstas, patinka žodžiai. Aš daug skaitau, daug mąstau, mėgstu užsirašyti savo mintis. Vokalinis kūrinio atlikimas man yra tiesiog teksto perteikimo galimybė. Nesureikšminu balso reikšmės kūrinyje. Noriu būti kiek įmanoma paprastu, kad balsas kūrinyje darytų kaip galima mažiau, tam kad perteiktų tekstą. Aš taip pat esu dėstytojas. Būna, kad mano studentai, kai kurie iš jų nuostabūs muzikantai, kartais kreipiasi patarimo norėdami sukurti vokalinį kūrinį. Klausiu jų: ,,kokia tavo idėja”? Į tai jie dažniausiai atsako: “man patinka ši melodija” , paniūniuoja ją ir konstatuoja, jog beliko prie melodijos parinkti deramus žodžius. Žiūriu į juos ir sakau: “aš jūsų visiškai nesuprantu”, nes man vokalas turi visai kitą svarbą. Jo esmė yra betarpiškas žmogiškas ryšys bei sąveika tarp atlikėjo ir klausytojo. Būtent todėl aš mėgstu dirbti su tekstais, kuriuos perteikia ir ,,ištransliuoja” dainininkai. Mano kūriniai orkestrui jau buvo atlikti Lietuvoje anksčiau. Pastarieji buvo laukiniai, triukšmingi, juose daug veiksmo, daug “darbo” instrumentams. Tačiau mano vokalinė muzika yra labai paprasta, nes aš jaučiu, kad jos esmė yra kaip galima paprasčiau ir sąžiningiau perteikti klausytojui teksto prasmę.
Kūrinys “Again” sukurtas pagal Ekleziasto knygos tekstą, ,,Just” iš Paolo Sorrentino filmo parašytas pagal ,,Giemių giesmę”, naujame kūrinyje taip pat inspiracija yra malda. Kodėl Biblinės temos?
Religinė tema tikrai neatsitiktinė. Yra labai daug religinės muzikos, kurios pagalba kas nors bando įtikinti visus kitus tuo, kuo tiki pats. Mano religinės tematikos kūriniai labiau skirti man pačiam. Jais bandau suprasti savo santykį su religija. Nesu labai religingas. Visą gyvenimą bandžiau suprasti, kiek religingas turiu būti. Kūrinys ,,Again” paašytas pagal labai gražų, kupiną vilties Ekleziasto knygos tekstą. Tačiau tuo pačiu man šis tekstas skamba bauginančiai, neapleidžia jausmas, jog esi įkalintas tarp nuolat besikartojančių frazių. ,,Just” – nuostabus, sakralus tekstas iš Biblijos ,,Giesmių Giesmės”: apie meilę, pasiaukojimą, galią, apie žmogaus santykį su Dievu, kuris metaforiškai įvilktas į dviejų vienas kitą mylinčių žmonių santykį. Labai galingas tekstas. Kūrinys ,,The Little Match Girl Passion” Hanso Christiano Anderseno pasaką Mergaitė su degtukais pateikia Bacho Pasijos pagal Šv. Matą formatu, kaitaliojant Anderseno naratyvą su mano sukurtais minios ir pagrindinės veikėjos atsakymais iš Bacho Pasijos. Savo tekstą sukūriau remdamasis Hanso Christiano Anderseno, H.P. Paullio (pirmasis pasakos vertėjas į anglų kalbą), Picanderio (tai Bacho Pasijos pagal Šv. Matą libretisto Christiano Friedricho Henricio slapyvardis) ir Evangelijos pagal Šv. Matą tekstais. Žodis ,,pasija” kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio kančią. Mano kūrinyje nėra Bacho ir nėra Jėzaus – veikiau mergaitės su degtukais kančia pakeitė Jėzaus kančią.
Kokia buvo Jūsų asmeninė evoliucija, pradedant nuo 1987-iais įkurtos grupės Bang on a Can ?
1987-aisiais, kartu su bičiuliais Michaeliu Gordonu ir Julia Wolfe įkūrėme muzikos organizaciją pavadintą Bang on a Can.Visi kartu, maždaug prieš 25-ius metus, lankėmės ir Lietuvoje. Tai buvo mūsų pirmasis vizitas Lietuvoje. Iki šiol pamename šią kelionę – nuostabiai praleidome laiką Lietuvoje. Taigi, Michaelis Gordonas jau beveik 50 metų mano geriausias draugas. Apie muziką pradėjome kalbėti būdami labai jauni, besimokydami mokykloje. Kažkuriuo metu, bestudijuodami universitete, nusprendėme, kad požiūris tiek į kompozitorius, tiek į naują muziką, gali būti kitoks. Galime turėti geresnę auditoriją, geresnį atlikimą bei muzikos supratimą. Michaeliui susipažinus su Julia, mes nusprendėme įkurti organizaciją ir daryti viską ką galime, kad šiuolaikinė (contemporary) muzika rastų savo vietą po saule muzikos pasaulyje. Taigi paruošėme labai ilgą sąrašą dalykų, kurie mums atrodė siaubingi bei nusipelnė būti pakeisti. Pradėjome nuo 12-os valandų trukmės koncerto 1987-aisiais. Koncertą surengėme meno muziejuje Niujorke, nes mūsų nuomone, žmonės mėgstantys meną yra žingeidūs ir mėgsta naujus dalykus. Manėme, kad tai darysime tik kartą savo gyvenime, nes tokios trukmės koncertas labai sudėtingas. Renginys prasidėjo antrą valandą popiet, ir truko iki antros valandos ryto. Bet buvo išties smagu, galėtume kada nors pakartoti (juokiasi). Šiandien, prabėgus šitiek metų nuo 1987-ųjų, mes vis dar rengiame koncertus visame pasaulyje, turime įkūrę du ansamblius, įrašų studiją, mokyklą jauniesiems kompozitoriams bei atlikėjams. Rengiame du didesnius festivalius JAV. Vienas jų Long Play. Praėjusiais metais šiame festivalyje per 3 dienas įvyko net 65 koncertai. Antrasis festivalis – Loud Weekend, Pastarasis vyksta meno muziejuje Masačiusetse. Taip pat turime muzikos edukacinę programą, kurioje dalyvauja kompozitoriai bei muzikantai iš viso pasaulio. Man atrodo, kad muzikos kūrimas kartu turi neeilinę svarbą bei vertę, nes kurdami muziką žmonės buriasi į bendruomenę, kurioje visi suvokia bendradarbiavimo būtinumą. Muzika yra ta vieta, kuri jungia žmones.
Ar Jūs mėgstate klausytis savo paties kūrinių ?
Aš mėgstu klausytis savo muzikos per repeticijas. Visuomet labai nervinuosi, kad kažkur padariau klaidą, todėl stengiuosi eiti į repeticijas, susitikti su muzikantais, susipažinti su jais, klausytis kūrinio atlikimo bei prireikus atlikti korekcijas. Tuomet tikrai jautiesi viso kūrybinio proceso dalimi. O namuose labiau mėgstu klausytis Bobo Dylano – tai tikra muzika (juokiasi).
Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas ? Ar Jūs turite kokią nors darbo metodiką ar pasikartojančią rutiną ?
Kurti labiausiai mėgstu ryte. Keliuosi anksti, geriu daug kavos ir kimbu į kūrybinius darbus. Antroje dienos pusėje užsiimu organizaciniais bei komunikacijos reikalais. Vokalinių darbų kūrybą visuomet lydi rutina: tekstų rašymas bei daugkartinis perrašymas. Aš galiu praleisti mėnesius dirbdamas su tekstais. Galiausiai, kai tiksliai susidėlioju teksto formą, man labai lengva įsivaizduoti kokia muzika turėtų jį lydėti. Tačiau kai dirbu ties nevokaliniais kūriniais, rutina akimirksniu išnyksta.
Ar yra toks kūrinys, kurį svajojote sukurti, bet kol kas to nepadarėte ?
Turiu daug tokių kūrinių. Kai kurie jų gan absurdiški, todėl apie juos nepasakosiu. Jei gyvensiu pakankamai ilgai, vieną kūrinį planuoju atlikti sulaukęs 80-ies metų. Jau turiu viziją, kaip viskas atrodys. Tai opera, kurią atliksiu pats.