AFP-BNS

Švedų režisierius Rubenas Ostlundas, du kartus laimėjęs Kanų „Auksinę palmės šakelę“, bus šių metų gegužės mėnesį vyksiančio Kanų kino festivalio žiuri pirmininkas, antradienį pranešė organizatoriai.

48 metų R. Ostlundas pernai laimėjo pagrindinį festivalio prizą už filmą „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness), kuris žiūrovus privertė susigūžti dėl to, kaip jame šmaikščiai nagrinėjami klasių nesutarimai kruiziniame laive ir demonstruojama ekstremali jūros liga.

Filmas, kuriame Woody Harrelsonas vaidina girtą marksistą kapitoną, taip pat pelnė tris nominacijas kitą mėnesį vyksiančiuose „Oskarų“ apdovanojimuose – geriausio filmo, geriausios režisūros ir geriausio originalaus scenarijaus kategorijose.

Prieš penkerius metus R. Ostlundas taip pat laimėjo Kanų „Auksinės palmės šakelę“ už filmą „Kvadratas“ (The Square), kuriame panašiai žvelgiama į meno pasaulį.

Pareiškime R. Ostlundas teigė, kad jis „džiaugiasi, didžiuojasi ir jaučiasi pagerbtas, kad jam buvo patikėta garbė“ vadovauti žiuri. Šis vaidmuo buvo patikėtas lygiai 50 metų po to, kai šią vietą užėmė jo tautietė Ingrid Bergman.

Tai trečias kartas, kai Kanų žiuri vadovauja dukart „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas (po Francio Fordo Coppolos ir Emiro Kusturicos), ir pirmas kartas, kai asmuo žiuri vadovauja kitais metais po laimėjimo.

Kitą mėnesį bus paskelbta festivalio programa ir kiti žiuri nariai.

R. Ostlundas išgarsėjo savo kandžiomis įžvalgomis apie gėdingas Vakarų viduriniosios klasės silpnybes.

Pirmą kartą tarptautinio dėmesio jis sulaukė 2014 metais pasirodžiusiu filmu „Force Majeure“ apie slidinėjimo kelionėje dalyvaujantį tėvą, kuris per sniego laviną pirmiausiai išgelbsti savo mobilųjį telefoną, o tik tada vaikus.

Ši juosta Kanų kino festivalyje laimėjo „Ypatingo žvilgsnio“ programos Žiuri prizą.

Po trejų metų jis pasiekė pačią viršūnę ir laimėjo Kanų „Auksinę palmės šakelę“ už filmą „Kvadratas“, kurio veiksmas vyksta Švedijoje, bet kuriame vaidina JAV aktorė Elisabeth Moss ir britas Dominicas Westas.

Po praėjusių metų pergalės R. Ostlundas sakė, kad jo tikslas buvo „sudominti žiūrovus, priversti juos užduoti sau klausimus, o po seanso išeiti į lauką ir turėti apie ką kalbėti“.