Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Penktus metus Vilniuje vyksta Su-menėk festivalis, kurio metu miesto svečiai ir gyventojai gali savaitgalį praleisti lankydami sostinės galerijas, susipažinti su Lietuvos ir užsienio menininkais. Sumenėjimo idėja – išties puiki galimybė praskaidrinti savo eilinį vasario savaitgalį, aplankyti sostinės galerijas ir muziejus. Tikiu, kad daugelis Vilniaus galerijų savo veiklą planuoja atsižvelgdami į šio kultūrinio įvykio laiką. Tai tinkama proga pristatyti menininkus ir galimybė reklamai bei žinomumo didinimui tarp meno mėgėjų, pirkėjų ir pačių menininkų, siekiančių nustebinti neįprastomis, inovatyviomis bei šiuolaikiškomis ekspozicijomis.
Lietuvos dailininkų sąjungos ,,Arkos” galerija (Aušros vartų g. 7) taip pat dalyvauja Su-menėk projekte. Šiuo metu čia vyksta dvi parodos – Martyno Pekarsko “BSoD/Mėlynas_Ekranas” ir Eglės Narbutaitės “Pavėsis”. Pekarsko parodoje dalyvauja ir jo kolegos – Mindaugas Dudėnas ir Deinora Rudėnaitė.
Anotacijoje rašoma, jog paroda yra įkvėpta itin sudėtingų šio dešimtmečio globalių ir lokalių įvykių, kurie ateities vizijas nutapo ne itin šviesiomis spalvomis. Parodos pavadinime naudojamas terminas – ,,Mėlynasis ekranas” (angl. Blue Screen of Death) – parodo autoriaus požiūrį į šias negandas. Kyla klausimas, kokią išraiškos formą autorius pasirinks atskleisti savo išgyvenimams?
Anotacijoje kalbama apie norą apgręžti pasaulį nuo karo ir destrukcijos į kūrybos pusę. Tad M. Pekarskas pasitelkia modernistinę tapybą menančią plastiką, vietomis cituoja Henri Matisse, Pablo Picasso ar Ernest Ludwig Kirchner. Taip siekia sukelti emocijas parodos žiūrovams – pirmoje salėje išeksponuotuose abstrahuotuose peizažuose.
Vos išvydus ekspoziciją, parodos temą buvo sunku įvardinti, tačiau perskaičius kūrinių pavadinimus ir anotaciją, ji paaiškėjo. Peizažų pavadinimai rodo konkrečias Ukrainos vietoves bei karo veiksmus (Bucha, Mariupolis). Parodos pavadinimo Blue Screen of Death pasirinkimas pasirodė įdomus, matant autoriaus simpatijas modernistinei tapybai. Juk modernizmą nuo pirmųjų Windows kompiuterių skiria tik 40 metų. Blue Screen of Death vaizdas, kai nulūžta windows’ai, yra paplitęs internete. Jį galima surasti ir šiuolaikinių socialinių medijų platformose, įvairiuose short’uose bei reels’uose. Nepamirškime ir ikoniško garso efekto, kai užstringa window’sai arba nepavyksta paleisti programos sename kompiuteryje. Pastaruoju metu daugelis menininkų Lietuvoje daro parodas apie karą, vykstantį Ukrainoje: ką jis reiškia ir kaip kiekvienas menininkas jį išgyvena.
Svarbus aspektas šiuose M. Perkarsko peizažuose yra koloritas ir nuotaika. Peizažai žaižaruoja ryškiomis spalvomis ir smagiais potėpiais. Iš pirmo žvilgsnio tai disonuoja su Blue Screen of Death terminu arba apibūdinimu, reaguojant į pastarojo dešimtmečio įvykius (kaip minima anotacijoje).
Antroje salėje M. Pekarsko darbuose atsiranda figūros ir tekstai. Čia galima rasti daugiau užuominų nurodančių parodos temą: informacijos perteklių, užrašus, menančius kovą prieš Rusijos invaziją į Ukrainą, susilaikymą nuo rusiškų dažų naudojimo (iki šiol vieni populiariausių aliejinių dažų Lietuvoje buvo rusų įmonės kuriami Sonet, Ladoga ir Master Class dažai – aut. pastaba), taip pat ir termodinaminį matymą menantį koloritą darbuose “Išnerti”, ,,Panerti”.
M. Pekarsko kolegų – M. Dudėno ir D. Rudėnaitės darbai nagrinėja kūrybos proceso sampratą bei galimybes. D. Rudėnaitės video su siurbliu ir instaliacija su smėliu bei užrašas “nupiešk svajonę” koreliuoja su parodos koncepcijoje išsakytomis idėjomis apie kūrybą ir destrukciją. Tuo tarpu M. Dudėno video instaliacija, pasak autoriaus, generatyvaus meno darbas, taip pat atitinka parodos koncepciją ir turi tiesioginį ryšį su M. Pekarsko darbais: konkrečiai su jo instaliacija Monados redais kambariu. Man svarbiu elementu pasirodė kompiuteris, esantis Monados redais kambaryje. Tame kompiuteryje yra įjungtas 2000-ųjų metų žaidimas Heroes of Might and Magic III. Būtent šis objektas, mano nuomone, labiausiai atitinka parodos koncepciją. Minėtas žaidimas kažkada buvo populiarus pasaulyje ir itin populiarus Rytų Europoje bei Rusijoje. Jame žaidėjai kovoja vienas prieš kitą, stato pilis ir civilizacijas, naudoja herojus ir įvairios kilmės kovotojus bei pabaisas, siekia užpulti ir įveikti vienas kitą.
Antrame galerijos aukšte vyksta Eglės Narbutaitės personalinė paroda ,,Pavėsis”. Ji puikiai kontrastuoja su pirmąja paroda. Konceptualiai E. Narbutaitės parodoje siekiama ironijos ir sarkazmo pagalba atkreipti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės vartotojiškumo keliamas problemas. Parodą sudaro iliustratyvūs piešiniai, kuriuose gausu komiškų situacijų, pašiepiančių mūsų kasdienybę ir šiuolaikinę buitį bei būtį. Kai kur piešinio stilistika primena animacinius serialus. ,,Vidutinės klasės džiaugsmai”. Toks terminas galėtų apibūdinti E. Narbutaitės piešinius antroje parodos salėje, kurie iliustruoja šiuolaikinio miesto gyventojo buitį ir kasdienybę. Oro kondicionierių kolekcija išdėliota tarsi vitrinoje, kur galima išsirinkti norimą kondicionierių karštai vasaros dienai. Ši paroda labai konkrečiai ir aiškiai veikia: leidžia kritiškai pasižiūrėti į save, gyvenantį vakarietiškame mieste, iš šono. Kartais atrodo, jog dramatiškas požiūris į vartotojiškumo ir ekologijos problemas mus padarė atbukusiais, tad ironija ir sarkazmas yra geras sprendimas pasijuokti iš mūsų visuomenės nejautrumo.
Išėjus iš galerijos apima dviprasmiškas jausmas: abi parodos tarpusavyje kontrastuoja idėjiniame lygmenyje. M. Pekarsko paroda kalba apie karo, destrukcijos blogį ir iškelia kūrybos prasmę, o E. Narbutaitės paroda pašiepia kūrybos ir galimybių perteklių. Abi šios parodos nagrinėja visuomenei aktualius klausimus, tačiau abiejų parodų nuotaikos labai skirtingos – M. Pekarsko paroda sukelia rimtus apmąstymus, o E. Narbutaitės – smagų saviironijos jausmą.
Martyno Pekarsko paroda ,,BSoD/Mėlynas_Ekranas” ir Eglės Narbutaitės paroda ,,Pavėsis” veikia LDS Arkos galerijoje iki vasario 11 dienos.
Nuotraukos K. Ališausko.