Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Vasario 3 – 26-ą dienomis Vilniuje vyko akcija “Su-menėk”, kurios metu sostinės gyventojai ir svečiai buvo kviečiami savaitgaliais nemokamai važinėti po sostinę specialiu viešuoju transportu, kurio maršrute yra net 41-a galerija ir muziejus. Smagu, kad kiekviena galerija sostinėje ruošėsi šiam festivaliui, pristatė savo naujus menininkus ir rūpinosi reklama. Kadangi aplankyti visas festivalyje dalyvaujančias galerijas būtų sudėtinga net ir per visą mėnesį, nusprendžiau aplankyti bent kelias galerijas ir trumpai pasidalinti įspūdžiais.
Pirmiausia Facebook’e sužinojau apie jauno tapytojo Jono Motiejaus Meškausko personalinę parodą The Rooster galerijoje. Parodos pavadinimas “Decoy” (liet. Jaukas). Šį kartą parodos aprašymą perskaičiau Facebook’e. Ir nustebau. Tokio drąsaus (ir gal netgi įžūlaus?) teksto parodos anotacijoje nemačiau. Iš pradžių atrodė, kad gal kiek persistengė teksto autoriai, bet tada pagalvojau, o kodėl ne? Tik labai įdomu, ar paroda bus tokia pati drąsi, kaip ir anotacija. Nukeliavus į galeriją, pirmiausia nustebino tai, jog anotacijai nesuteikiama dėmesio. Juk toks parodos pristatymas galėtų būti atskirai parodytas lankytojui, kuris, pasak anotacijos, patenka į “spąstus”. O pati paroda – tai tvarkinga paveikslų ekspozicija, kuri yra išskirstyta į dvi sales. Paveikslai išeksponuoti ant juodų sienų, ir apšviesti ryškiomis lempomis iš viršaus. Toks apšvietimas pratęsia baltos šviesos šuorus paveiksluose ir atskleidžia gofruoto kartono medžiagos kuriamą iliuziją. Taigi darbai nutapyti monochromiškai, primena VHS video įrašus, nufilmuotus per naktinio matymo kamerą. Arba vaizdus mėnulyje. Deja, pasak anotacijos, kūriniai tarpusavyje ryšio neturi, o jeigu jie kuria dialogą ar naratyvą, tai tik tam, kad žiūrovą klaidintų. Kitaip tariant, šioje parodoje nereikia kapstytis per giliai ar ieškoti kažkokios prasmės – vistiek pateksi į spąstus. Kūrinių pavadinimai – tai serijos numeriai. Tik vienas kūrinys turi anglišką įprastą pavadinimą, galbūt sufleruojantį kokią nors konkretesnę autoriaus patirtį? Taigi šie paveikslai gali būti suprantami kaip vienos serijos darbai. Motyvai, kuriuos, pasak kuratorių, J. Meškauskas pasirenka atsitiktinai, neatrodo visai atsitiktiniai. Tarp jų galima surasti bent kelis bendrus vardiklius – tai yra inžinerijos laimėjimai (lėktuvai, propeleriai); vietinės pop kultūros elementai (Mercedes-Benz G klasės visureigis (dar vadinamas gieliku) ir Lukiškių kalėjimo kamerą primenantis interjeras). Figūriniai paveikslai: berniukas, konstruojantis skraidyklę su kokardomis ant sparnų, ir astronautai – siūlo žmogaus santykio su inžinerija naratyvus.Peržiūrėjus parodą, atrodo, jog Jonas Meškauskas yra perspektyvus jaunas menininkas ir kūriniai yra intriguojantys (ką jau kalbėti apie autentišką techniką). Įdomu kokie bus jo ateities projektai.
Kita dėmesio verta paroda – tai Elenos Balsiukaitės “Oksimorono spąstai” (angl. Trap of Oxymoron) Pamėnkalnio galerijoje. Čia laukė visai kitokie paveikslai ir ekspozicija. Parodoje išvysite visą spektrą skirtingų tapybos ir piešimo technikų, paveikslų: nuo plono dažų sluoksnio ir preciziško, tatuiruočių meistrą imituojančio piešinio, iki pastozinės tapybos ir riebaus modernistinio piešinio. Parodos anotacijoje trumpai pristatyta oksimorono sąvoka bei jos interpretacijos ir panaudojimas menininkės kūryboje ir kasdienybėje. Net ir neskaičius teksto, galima atrakinti šios parodos idėją – vien žvelgiant į išeksponuotus darbus. Vos įžengus pro duris, pasitinka mokyklos rašomąją lentą primenantis motyvas, atsikartojantis dviejuose paveiksluose ant šoninių sienų: pirmame (pavad. “Kolekcija”, 2020-2022), ant lentos nežinia, ar tik autorė (o gal ir parodos lankytojai?), surašė oksimoroniškas prasmes turinčius teiginius, kuriuos naudojame kasdienybėje (pvz. pilna bedugnė; nepastovus pastovumas; be proto protinga; klaidinga tiesa; pasyvi agresija); o antrame paveiksle (pavad. Šagrenės oda, 2023) ant lentos, lyg su lipnia juostele autorė priklijavo vyro torsą iš nugaros, kuris nuo sėdmenų iki pat kaklo yra ištatuiruotas įvairiais raštais (nuo graikų abėcėlės, pop kultūros vaizdų iki modernaus meno). Taip pat parodoje kartojasi durų motyvas, kurį pabrėžia ir autorė tekste (“Nusipiešiu sau duris”); ir plytų, ant kurių stovi paveikslai, motyvas. Kitaip tariant, sudaromas realios situacijos įspūdis. Bet meno kūrinys nėra realybė. Autorė tai puikiai žino, ir su šia situacija elgiasi žaismingai. Regis viena iš parodos idėjų ir yra apžaisti šį santykį: tarp tikros realybės ir kuriamos realybės. Kiekvienas paveikslas arba paveikslų tarpusavio derinys, siūlo oskimoroniškus teiginius. Nereali realybė. Kai antra kartą lankiausi šioje parodoje, greta manęs vaikštinėjo dar keli lankytojai. Vienas iš jų pokalbyje garsiai apibendrino: “Taigi ji (Balsiukaitė) čiabajeruoja”. Norisi sutikti su šia mintimi. Tiesa, šiame kontekstų žaidime neišvengta ir žinomų žmonių portretų: du iš jų – James Joyce ir Francis Bacon. Abu menininkai turbūt turėjo įtakos Balsiukaitei, juk tiek Joyce’o, tiek Bacon’o kūryboje išplėtotas subjektyvių potyrių maišymas su realybe, taip kuriant kelių sluoksnių vaizdą ar pasakojimą – visiškai kaip pastoziniai Balsiukaitės paveikslai. Parodos pabaigoje aplanko jausmas, jog tokių parodų norėtųsi daugiau. Bet kaip ir su visais dalykais: jeigu per dažnai matysi gerus paveikslus ar geras ekspozicijas – atbuksi.
Abu tekste aptarti kūrėjai yra svarbūs mūsų meniniame gyvenime: Balsiukaitė kaip nuolat kurianti ir eksponuojanti savo darbus, aktyvi vyresnės kartos menininkė, vis dar atrandanti būdų, kaip inovatyviai pateikti net ir senos, praėjusio amžiaus tapybinės plastikos paveikslus, o Meškauskas – kaip vienas iš mūsų jaunųjų menininkų, tapytojas, dėl individualaus braižo keliantis didelius lūkesčius ateičiai.
