Valdonė Rudenkienė/Tie2
Palikę šaltąją Bogotą (taip kolumbiečiai vadina sostinę, kurioje mūsų buvimo metu buvo vidutiniškai apie aštuoniolika laipsnių šilumos) judėjome jūros ir šilumos link. Oras šiltėjo, o kiekviename naujai aplankytame mieste temperatūra kilo po keletą laipsnių. Trumpam nuskridome į šalia Pereiros esantį kalnuose įsikūrusį mažą miestelį. Puikiai pailsėjome. Tiesą sakant, nelabai ką išskirtinio ir pamenu – tik ramybę miškų ir paukščių apsuptyje. Na, dar ekskursiją į kavos plantaciją. Ir tą acto skonio espreso kavos puodelį, kurį prisiminus dar ir dabar sutraukia gomurį (žinau, kavos ekspertams nepatiks, bet man nebuvo gardu).
Po varginančios kelionės lėktuvu (tvarka Kolumbijos oro uostose verta atskiro pasakojimo), nusprendėme nebevargti (čia ir buvo mūsų klaida) ir žymiąją Medeliną pasiekti autobusu. Dviejų šimtų kilometrų atstumas neatrodė didelis. Viešbutyje mus patikino, jog kelionė truks apie keturias valandas per kurias sėdėsime puikiai kondicionuojame autobuse ir žiūrėsime filmus. Keista pasirodė tai, kad niekur internete nerašė kelionės pabaigos laiko, tik pradžią. Aišku, pajudėjome, beveik valandą vėliau ir vis aikčiodavome nuo per langą matomų vaizdų, bet tik gal pirmas keturias valandas. Likusias penkias dūsavome: ,,na kada, kada?“
Kalnuoti ir kas keli kilometrai taisomi keliai, mašinų spūstys varė iš proto. Žadėtas filmas striginėjo, nuo kondicionierių buvo beprotiškai šalta, o dar tas kvapas, sklidęs iš tualeto… Kelionė, kurios tikrai negalėčiau pavadinti romantiška. Šiaip ne taip pasiekę Medeliną, pasiguodėme, kad bent kartą pakeliauti autobusu Kolumbijoje tikrai reikia, kitaip – negalėsi sakyti, kad čia buvai.
Daug sutiktų turistų, ypač jaunų, pasakojo į šalį važiavę po filmo apie Kolumbijos narkomafiją ir žinomiausią jos atstovą Pablo Eskobarą. Medelinas – miestas, kuriame gyveno Pablo, ,,verslavo“ (jei taip galima išsireikšti), ir kuriame vėliau šeimininkavo daugelis jo pasekėjų. Pasak vietinių, miestas atsigavo tik prieš gerą dešimtmetį, kai kariuomenė ir policija suėmė narkobaronus, kasdieniais reidais lankė favelas. Pasak taksisto, vežančio mus iš Medelinos favelų, kuriose ir pats gyvena, jis puikiai atsimena laikus, kai išėjus į gatvę, praeivis išsitraukdavo ginklą ir tiesiog gatvėje pradėdavo šaudyti. Šiandien tryliktosios komunos favelos atrodo kaip miesto pasididžiavimas. Kažkada buvusio vienos nesaugiausių, šiuo metu vienas didžiausių Medelinos turistinių traukos taškų. Tiesą sakant, turistų tiek, kad neįmanoma prasilenkti. Žinoma, piešiniai ant sienų, apžvalgos ratai kas keli šimtai metrų, besibūriuojantys suvenyrų pardavėjai, įdomu, nes tai – tarsi muziejus po atviru dangumi, kuriame dar gyvena žmonės. Įdomu, bet, nutarėme, kad net nepalyginsi su mūsų aplankytomis Bogotos favelomis, kuriame nuoširdžiai virė gyvenimas, o turistų vienas kitas. Vis dėlto keistas jausmas, kai pagalvoji, jog iš skurdžiai gyvenančių žmonių namų, padaromas muziejus. O turistai kviečiami kaip į kokį zoologijos sodą.
Ryški socialinė atskirtis – nuo visiško skurdo, gatvėje gyvenančių žmonių iki prabangių restoranų ir automobilių, – tokie man pasirodė ne tik Medelina, bet ir kiti Kolumbijos miestai. Tiesa, patys kolumbiečiai itin didžiuojasi šiuo trečiu pagal dydį Kolumbijos miestu ir vadina jį pramonės centru, į kurį važiuoja ne tik norintys užsidirbti, bet ir studentai – mieste nemažai universitetų.
Vis dėlto į Eskobaro namus – muziejų nusprendėme neiti, vietoj jų pasirinkome Botero muziejų (Kolumbijos menininkas – red. pastaba), esantį miesto centre ir tikrai nepasigailėjome. Vis dėlto pats miesto centras, nors ir gražus, labai chaotiškas ir, pasak vietinių, labai nesaugus. Gatvėse daug benamių, šiukšlės, nešvara. Nieko nestebina miesto centrinėje aikštėje prie architektūros paminklų įsikūręs turgus, kuriame gali rasti ir žiurkių nuodų, ir pornografinių vaizdajuosčių – šios, beje, itin populiarios.
Pagaliau jūra. Gal dėl nusistovėjusių klišių, gal dėl to, kad nedaug žinojau apie šalį, Kolumbija man nelabai asocijavosi su pliažais. Bet čia – jie populiarūs, ypač tarp turistų iš Argentinos, Čilės, Peru. Sako, dėl žemų kainų ir šiltos Karibų jūros. Karibiškoji Kolumbijos pusė graži, tik servisas nekoks, beje, kaip ir visoje šalyje. Vis dėlto Baru saloje, šalia Kartachenos, mums buvo įdomi patirtis – baltas smėlis, šilta jūra, karšta ir beprotiškai daug žmonių.
Na, o maistas atskira tema. Apskritai pasirodė keista, kad šalis, turinti jūrą, kalnus, žemės ūkį, tai reiškia turinti savo žuvies, daržovių, mėsos, maistą gamina tarsi be fantazijos. Mėsa, pupelės, ryžiai. O daržovės patiekiamos kaip atskiras patiekalas. Jau nekalbant apie žuvį, jūros gėrybes, kurios ir patiems kolumbiečiams atrodo kaip švenčių patiekalas. Pamenu, tik atvykusi į salos viešbutį užsisakiau seviče (paparastai žalios, marinuotos žuvies patiekalas, dažniausiai būna pagardintas citrinų sultimis, kartais dar kokiu mango ar kitu vaisių padažu). Salos viešbutyje gavau keptų krevečių su kečupu (šito skonio nesumaišysiu dar nuo studijų laikų). Paklausiau: kas čia? Sako: kolumbietiška sevičė. Tik vėliau vienas darbuotojas pasakė, kad neturėjo tuo metu produktų, nes sala, o plukdyti maistą brangu. Todėl padarė iš to, kas buvo.
Miegas saloje – dar viena tema. Iš bambukų suręstos trobelės be jokios garso izoliacijos. Kai jūros ošimas ar kolumbietiška salsa, viskas gerai. Bet saloje tarsi tokios nesibaigiančios statybos. Todėl tą savaitgalio rytą (buvo, gal šešios ar pusė šešių), kai atplukdė laivą malkų ir jas nusprendė iškrauti mėtant per atstumą ant medinių grindų, supykau. Greičiau ta Kartachena, galvojau.
